Klaipėdos miestas, įsikūręs nuošaliame šiauriniame Prūsijos užkampyje, naujaisiais laikais ne dažnai patraukdavo keliautojų dėmesį, bet nuo viduramžių per Klaipėdos miestą eidavo svarbus kelias, jungęs Prūsijos ir Livonijos, o vėliau ir Rusijos miestus, tad keliautojai čia dažnai apsistodavo. Kiek juos domindavo šiauriausio vaizdai šiame krašte, gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio ypatybės ar gyventojų įpročiai, kad popieriuje būtų verta užfiksuoti čia pastebėtus įspūdžius?

Vygantas VAREIKIS

Tarp Rytų ir Vakarų

XVIII a. keliautojai, vykdami į Šiaurės ar Rytų Europą, Rusiją ir Lenkiją priskirdavo „Rytams“, ypač pabrėždami skirtumus tarp „civilizacijos“ ir „necivilizuotumo“, kuris buvo suvokiamas kaip menkas miestų infrastruktūros išvystymas, prasta kelių ir viešbučių būklė, papročių šiurkštumas, žiaurūs baudžiaviniai santykiai ir asmeninės laisvės apribojimas. 1784 m. prancūzų aristokratas grafas Louisas Philippe’as de Séguras pažymėjo, kad pervažiavęs Prūsijos ir Lenkijos sieną pajuto, jog „galutinai paliko Europą“ ir tarsi „grįžo dešimt šimtmečių į praeitį“, o amerikietis Johnas Ledyardas 1788 m., grįždamas iš Rusijos, nesijuto patekęs į Europą tol, kol pasiekė Prūsijos sieną, kuria, anot jo, eina „didysis barjeras tarp azijietiškų ir europietiškų papročių“. 1814 m. iš Rusijos atvykęs keliautojas neslėpė jausmų įvažiavęs į Prūsijos teritoriją: „Geriau pasijutau, kai po nepaprastai ilgai trukusios kratos ir apklausos muitinėje atsidūriau už Palangos ir pasiekiau Prūsijos sieną. Dabar aš alsavau laisviau, lengva ir džiugu pasidarė krūtinėje pagalvojus, kad esu laisvoje vokiečių žemėje, kur be baimės galima išpasakoti savo mintis, kur kiekvienam inteligentui būtino dvasinio peno nereikia ieškotis kontrabandiniu būdu, kur joks karjeros siekiantis cenzorius negali nurodyti, ką galima ir ko negalima skaityti.“ 1839 m. palikęs Rusiją, pagarsėjusios knygos „La Russie en 1839“ autorius markizas Astolphe’as de Custine’as kirtęs Nemuną tie Pagėgiais emocingai džiūgavo atsidūręs Prūsijoje, tarsi būtų ištrūkęs iš kalėjimo: „Niekada nepamiršiu jausmo, kuris mane apėmė, kai perplaukėme Nemuno upę. [...] Puikūs keliai, puikūs viešbučiai, švarūs kambariai ir lovos, pavyzdinė tvarka ūkyje, kurį tvarko moterys, – visa tai man atrodė stebuklinga ir neįprasta. [...] Be abejo, Prūsiją sunku pavadinti laisvės šalimi, tačiau važiuodamas Tilžės ir Karaliaučiaus gatvėmis, aš pagalvojau – ar tik nepatekau į Venecijos karnavalą.“

Nors Klaipėda dažnai likdavo galingesnių ir sėkmingesnių Baltijos jūros kaimynų – Gdansko, Karaliaučiaus arba Rygos – šešėlyje, Klaipėdos karštas buvo Prūsijos dalis, tad buvo Europoje. XX a. pirmojoje pusėje Vakarų Europos valstybių diplomatai, rezidavę Kaune, atsiminimuose dažnai minėdavo Lietuvos laikinosios sostinės, panašios į aptriušusį Rusijos provincijos miestelį, ekonominį ir socialinį atsilikimą, tuo tarpu buvo deklaruojama, kad Europą ir Aziją, arba bent jau Rytus ir Vakarus, žyminti siena eina upeliu, tekančiu per Virbalį ir skiriančiu Lietuvą nuo Vokietijos. Ambasadorių konferencijos Ypatingosios komisijos Klaipėdos kraštui išvadose randame tokį vertinimą: „Klaipėdos krašto rytų siena, buvusi rusų–vokiečių siena, rodo iš tikrųjų, staiga, be perėjimo niuansų, ribą tarp dviejų skirtingų civilizacijų. Vienas amžius mažiausiai skiria vieną nuo kitos. Tai tikroji siena tarp Vakarų ir Rytų, tarp Europos ir Azijos.“  XX a. 4-ajame dešimtmetyje nacionalistinė vokiečių ideologija plačiai pradėjo eksploatuoti teiginį, kad rytinė Klaipėdos krašto siena, t.y. siena su Didžiaja Lietuva yra “siena tarp Azijos ir Europos“. Idėjinio Europos padalijimas tarp Vakarų ir Rytų į „civilizuotą“ ir „necivilizuotą“ dalis, atgarsių pasitaiko ir mūsų dienomis, tik teritorinės ribos pastūmėjamos į Vakarus. Daugeliui keliautojų „civilizacinė“ Rytų ir Vakarų riba šiandien eina Kaliningrado ir Lietuvos siena.

Klaipėdos vieta Europoje

XIX a. ir XX a. pradžios istorijos vadovėliai ar populiarūs aprašymai europinės istorijos kontekste „Memelio“ pavadinimu pamini ir Klaipėdą. 1807 m. sausio 8 d. Klaipėda, Napoleono neužimtas Prūsijos šiaurinis miestas, tapo šios šalies sostine, kurioje iki 1808 m. pradžios rezidavo karališkoji pora. Šiame mieste, „mūsų mažojoje tėvynėje, mūsų Rytprūsių provincijoje, kur 1806–1807-aisiais, liūdnaisiais nelaimų metais, dėjosi patys didžiausi baisumai“, anot Karaliaučiaus seminarijos direktoriaus Hermanno Jantzeno, prasidėjo išsivadavimas iš nepakeliamo Napoleono jungo. Didžiųjų Prūsijos reformatorių – Karlo Augusto von Hardenbergo ir Heinricho Friedricho von Steino – iniciatyva buvo išleisti įsakai, pradėję modernias reformas Prūsijos miestų ir ūkio sferose.

Klaipėda paminima ir Trojos atradėjo Heinricho Schliemanno stebuklingo prekių išgelbėjimo po Didžiojo miesto gaisro 1854 m. kontekste.

1841 m. Memelio pavadinimas atsiranda Heinricho Hoffmanno von Fallerslebeno parašytose eilutėse, kurios 1922 m., pagal Josepho Haydno muziką, tapo Vokietijos himnu. Tačiau žodis Memel šiame, šiandien nebevartojamame posmelyje, buvo ne šiauriausio Prūsijos miesto toponimas, bet hidronimas Nemunas, kurį vokiečiai vadino taip pat kaip ir Klaipėdą.

Pirmuosius duomenis apie Klaipėdos miesto fiksavimą kartografijoje randame 1339 m. sudarytame italų kartografo Angelino Dulcerto žemėlapyje, kur prie Baltijos jūros yra pažymėta Ryga (Riga), Karaliaučius (Korolanc) ir Klaipėda (jos pavadinimas neįskaitomas). Lietuvos ir kitos šalia esančios žemės įvardijamos pagonių valdomomis teritorijomis (Iste anbe sunt paganorum). 1460 m. Mikalojaus Kuziečio sudarytame Vidurio Europos žemėlapyje Klaipėda vadinama Aremele Castrum, o pastarojo perdirbinyje 1507 m. Klaipėda įvardyta Memole Castrū  pavadinimu.

XVI a. suklestėjusi kartografinė kultūra pateikia išsamesnį Šiaurės Rytų Europos vaizdą. Įspūdingame Olauso Magnuso jūrų ir šiaurės kraštų žemėlapyje, išleistame 1539 m., pažymėtos Kuršių marios su jose plaukiojančiu burlaiviu, Ventės ragas (Vintborg) ir Klaipėda (Memel). 1596 m. Venecijoje išleistame žemėlapyje šiaurinėje Europos dalyje nerandame nei Gdansko, nei Vilniaus, tačiau Klaipėda (Memel) yra pažymėta.. Nuo XVI a. pabaigos Klaipėdos miesto ir uosto vieta ne tik įsitvirtina Lietuvos ar Šiaurės Europos žemėlapiuose – Joanne’o Portantio Livonijos žemėlapyje (1576), Gerardo Mercatoriaus Lietuvos žemėlapyje (1595), bet Memelio pavadinimą nuolat randame ir bendruose Europos žemėlapiuose, jau nekalbant apie laivybai skirtus Baltijos jūros žemėlapius. Taip tiek 1780 m. Jūrų ministerijos Paryžiuje išleistame Carte Général de l’Europe, tiek 1800 m. ten pat Karališkosios mokslų akademijos parengtame L’Europe, tarp negausių Šiaurės ir Rytų Europos vietovardžių, Karaliaučiaus, Rygos ir Vilniaus kaimynystėje, randame ir Klaipėdos pavadinimą.

Tik maždaug nuo XVIII a. vidurio tranzitiniai keliautojai palieka daugiau įspūdžių tiek apie pačią kelionės į Klaipėdos kraštą eigą, tiek apie šiuose egzotiškuose, išsilavinusio vakariečio akimis, kraštuose pastebėtas gamtinės aplinkos ir kultūrinio kraštovaizdžio ypatybes. Dažnai buvo minimos smėlio kopos, iškilusios virš Kuršių nerijos, trumpai apibūdinama vieta, kurioje išsidėstęs Klaipėdos miestas (paprastai – tai nykios ir nederlingos lygumos), uosto vaizdas bei miestiečių įpročiai. Neretai XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios keliautojai pastebėdavo purvinas ir nešvarias miesto gatvės, vėjo malūnų gausą, mediena užverstas uosto krantines, judrų, dažnai burlaivių pilną Dangės uostą arba žavėdavosi vaizdu į miestą nuo Smiltynės kalvos.

Didžioji dalis senojo Klaipėdos miesto ir krašto archyvo dokumentų per Antrąjį pasaulinį karą yra dingusi. Neturint platesnių istorinių aprašymų ar studijų apie Klaipėdos kraštą (išskyrus Johanneso Sembritzkio knygas ir dar vieną kitą veikalą), keliautojų užrašai, dienoraščiai ar laiškai šiandien tampa svarbiu kasdienio socialinio ir ekonominio miesto gyvenimo pažinimo šaltiniu.

XVIII a. pradžioje Europoje keliautojai iš Anglijos, Prancūzijos ar Vokietijos ėmė aprašinėti įspūdžius, patirtus kelionėse į egzotiškas šalis. Tiesa, kartais šios egzotiškos šalys buvo ne tik Rusijos platumos ar Afrikos pakraščiai, bet ir Švedija bei Danija, tuo tarsi patvirtinant teiginį apie ilgai išlikusią  Šiaurės ir Pietų poliarizaciją. Šiandien vienoks įspūdis apie Klaipėdą (taip pat ir Lietuvą) susidaro vakariečiams atvykstant tiesiai iš Berlyno ar Londono oro uostų ir kitoks – įvažiuojant iš Kaliningrado per Kuršių nerijos pasienio postą. Verta pažymėti, kad XVIII–XIX a. keliautojai, atvykdavę į Klaipėdą iš vakarų pusės, „kultūrinio šoko“ nepatirdavo, kadangi ekonominė padėtis čia per daug nesiskyrė nuo vietų, iš kurių jie atvykdavo, o keliaujant iš šiaurės tekdavo vykti per gausiai vokiečių apgyventas Baltijos provincijas. Kitoks vaizdas galėdavo susidaryti į Klaipėdos kraštą atvykstant per Gargždus ir Kretingą iš Rusijos valdomos Žemaitijos, tačiau šiuo keliu dažniausiai vykdavo pirkliai, kurių besikeičiantys kultūrinio kraštovaizdžio vaizdai ir įspūdžiai domindavo.