Mindaugas NOGAITIS

Bendra erdvė

1923 metais, prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, nebeliko ir jas skiriančios sienos: buvo panaikintos muitinės ir sienos perėjimo punktai. Liko tik griovys, 500 metų skyręs Didžiąją Lietuvą nuo Mažosios. Neliko ir valstybių sienas ženklinančių stulpų, o vietoje jų pastatytas ženklas su nuorodomis, kiek kilometrų yra nuo vieno valsčiaus iki kito. Tai geriausiai iliustruoja fotografija, daryta ties Inkakliais ir Žagatpurviais, kurioje matome šį ženklą, o jame yra nuorodos, jog iki Saugų valsčiaus, Šilutės apskrityje, yra šeši kilometrai ir tiek pat iki Švėkšnos valsčiaus, Tauragės apskrityje. Už šio ženklo matome griovį, buvusios sienos ribą, pas mus dar vadinamą „rubežiumi“.

Inkakliai

Atgavus Klaipėdos kraštą susisiekimas su juo buvo sunkus, kelias – labai blogas. Švėkšnos klebonas Julius Maciejauskas dėjo daug pastangų, kad Vyriausybė nutiestų plentą iki Žagatpurvių, Klaipėdos krašto plento. 1923 metais Inkakliuose, taip pat klebono J. Maciejausko iniciatyva, įvyko didžiulės iškilmės – buvo pašventinta dar 1914 metais pastatyta koplyčia ir Lurdo grotos kopija su Marijos statula. Šiose iškilmėse dalyvavo ir koplyčią pašventino Jo Ekscelencija Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Ta proga buvo išleistas keturplanis Inkaklių atvirukas su iškilmių ir procesijų vaizdais (leidėjas M. Ehrhardt, Klaipėda).

Vis dėlto savi griežti įstatymai

Nors po 1923 metų Klaipėdos krašto ir Lietuvos susijungimo tapome viena valstybe, tačiau Mažojoje Lietuvoje galiojo sava tvarka ir įstatymai. Pavyzdžiui, Inkakliuose gyvenanti Rūta Ciparienė iš vaikystės atsimena grybavimą. Dar būdami vaikais jie dažnai eidavo uogauti ar grybauti, o jei ir netyčia peržengdavo „rubežių“, tai eigulys, gyvenęs Žagatpurviuose ir vietinių vadinamas „ piršteliu“ (forsterei), tuoj imdavo ant jų šaukti ir varyti atgal į savo pusę, liepdamas uogauti ir grybauti savo pusėje, o į kitą net nosies nekišti. Šią situaciją galime suprasti pažvelgę į vieną dokumentą – pabaudos įsakymą (strafbefehl), išrašytą piliečiui Jonui Betai, 60 metų amžiaus, gyvenančiam Surinkiškių kaime, Švėkšnos valsčiuje (Surinkiškiai taip pat yra vienas iš pasienio kaimų). Dokumentas surašytas dviem kalbomis – vokiškai ir lietuviškai. Šiame pabaudos įsakyme rašoma; ,,… jog Valstybės Gynėjui reikalaujant, Tamstai, kuris kaltinamas tuo, jog 1929 m. balandžio mėn. 13 d. važinėdamas Berziškių kaimo apylinkėj su vežimu elgetavo. Prasižengimo prieš 361 raidė 4 B. įst. Kn. Už ką yra pažymėta kaip darodymai: liudymas paties prisipažinimas ir liūdymas krašto policijos vachmistro Bernoto iš Saugų km. Nustatoma arešto pabauda trijų dienų. Teismo iškaščiai bus iš tamstos išreikalauti. Šilutė, 1929m. Balandžio 23 d. Valsčiaus teismas (Amtsgericht)“ (kalba netaisyta, -red.pastaba). Šį dokumentą pasirašo Teismo Sekretorius (Gerichtssekretar) ir jis yra antspauduotas Klaipėdos krašto Šilutės valsčiaus teismo (Memelgebiet Amtsgericht Heydekrug) antspaudu su vyčio ženklu viduryje. Labai gaila, kad šiam dokumentui trūksta dalies dešiniojo apatinio kampo, todėl negalime sužinoti, kokio dydžio buvo paskirta piniginė bauda, tačiau ir trys paros arešto už elgetavimą jau savaime yra nemaža bausmė.