Po straipsnio „Pasienio susisiekimas“ („Šilokarčema“, 2011 lapkričio 9 d.), kuriame buvo pasakojama  apie pasienio gyventojų migravimą per Karalienės Luizės tiltą į Tilžę ir atgal, vienas skaitytojas pasiteiravo, kodėl neparašyta, kada ir kas susprogdino šį tiltą. Tai paskatino ieškoti medžiagos apie tai ir ją pateikti skaitytojams.

Šiame straipsnyje pateikiame skaitytojams II pasaulinio karo veterano Heinz R.Beck prisiminimų „Niekas negyvena sau“ ištrauką, kurioje minimas ir  šio tilto likimas.

Pradžia

Pirmas tiltas per Nemuną pastatytas dar XVI a., bet buvo išardytas 1678 m., kai švedų kariuomenė artėjo Tilžės link. Per Septynmetį karą rusai užėmė Prūsiją ir išbuvo joje ketverius metus. Prekybiniams ir militaristiniams poreikiams tenkinti Rusijos imperijos kariuomenė įrengė plaustinį tiltą, o 1762 m. traukdamasi sugriovė.

Tilžės gyventojai jau buvo spėję pajusti tilto privalumus ir ėmė prašyti Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo leisti pastatyti per Nemuną tiltą. Toks 340 metrų ilgio tiltas buvo atidarytas 1767 m. Juo iš garsiojo Tilžės jomarko lietuvininkai veždavosi amatininkų gaminius į Mažąją Lietuvą, iš užliejamųjų Nemuno pievų Tilžės apylinkių ūkininkai gabendavosi šieną sau ir kareivių įguloms mieste.

Eismą naujuoju tiltu tekdavo dukart per dieną stabdyti: reikėdavo praleisti susikaupusius sielius, baidokus ir kitus laivus. Prieš prasidedant žiemai, tiltą išardydavo ir iki pavasario sandėliuodavo Tilželės upės žiotyse. Tuomet perkėlą per upę rogėmis, o per ižą – ir laiveliais – organizuodavo Prūsijos Karališkasis paštas. Potvynių metu eismas sustodavo visiškai. Siekiant sutrukdyti persikelti Napoleono kariaunai per Nemuną 1807 m. tiltas buvo sudegintas.

Prasidėjęs XX a. aiškiai reikalavo naujo persikėlimo per Nemuną. Lietuvininkų visuomenės veikėjas Martynas Jankus Ragainės apskrityje surinko daug gyventojų parašų ir kreipėsi į Prūsijos Susisiekimo ministeriją. Tilžės burmistro Polio dėka 1904 m. vėlų rudenį prasidėjo statybos. Bendras tilto ilgis 416 m, važiuojamoji dalis 7,2 m pločio, virš jo portalo iškeltas Prūsijos karalienės Luizės bareljefas su užrašu Karalienės Luizės tiltas.

Dviejų Rytprūsių regionų sujungimas Karalienės Luizės tiltu paskatino ekonominį augimą, bet jis tęsėsi neilgai, nes netrukus prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Siekiant išvengti rusų kariuomenės įsiveržimo į Rytų Prūsiją iš šiaurės, nutarta tiltą susprogdinti ir tik miesto burmistro pastangomis jis išliko. Rusai vis tiek įžengė į Tilžę ir traukdamiesi norėjo išsprogdinti tiltą, bet hauptmano Flečerio vadovaujami vokiečių kareiviai sutrukdė tai įvykdyti.

Klaipėdos kraštui atitekus Lietuvai, tiltą kirto tarpvalstybinė siena, jame buvo iškelti dviejų šalių herbai: Lietuvos Vytis ir Vokietijos Erelis. Didesnė tilto dalis atiteko Vokietijai, mažesnioji – Lietuvai. Pagal 1928 m. sausio 29 d. tarpvalstybinę sutartį siena ėjo Nemuno farvateriu, maždaug tilto viduriu. Gyvas eismas tiltu išliko. 1924 m. tiltu papildomai buvo nutiesti bėgiai siaurajam geležinkeliui Tilžė-Pagėgiai-Smalininkai.

1944 m. spalio 22 d. (kai kuriuose šaltiniuose minimos kitos dienos), stabdydami sovietų armijos judėjimą, tiltą susprogdino besitraukiantys Vermachto 6-osios tankų divizijos minuotojai.

„Niekas negyvena sau“
Heinz R.Beck

Vakarų Vokietija ir Berlynas buvo nepaliaujamai bombarduojami. Iki 1944 metų vasaros Rytprūsiai vis dėlto buvo tarsi  tylos oazė. Liepos ir rugpjūčio pabaigoje kelis kartus Tilžė buvo bombarduojama, bet jau spalio vidury Tilžės gatvės buvo pajutusios karo baisumą. Rytų Prūsijos gyventojai su bloga nuojauta žvalgėsi į rytus. Buvo manoma, kad rusai į Rytprūsių žemes įeis kaip nugalėtojai. Gauleiteris Erich Koch į tai sakė, kad tai esą tik gandai. Baltomis didelėmis raidėmis  „Geltonieji fazanai“ (pašaipiai vadinami poliniai lyderiai, kurių uniformos buvo papuoštos su aukso apdaila. – Aut.p.) ant  kiekvieno namo rašė: „Drąsūs ir ištikimi“. Žmonės, kurie bandė ankstesniais metais išvengti bombardavimų ir perbėgo į Rytų Prūsiją, manė, kad geriau žūti nuo bombų nei pakliūti rusams į rankas. Taip prasidėjo slapta evakuacijos iniciatyva.

Mano buvimas Heiligenbeilio (dabar Mamonovas. – Aut.p.) Gneisenau kareivinėse buvo labai trumpas – nuo 1944 m. spalio 2 iki 11 d. Tad aš nesusipažinau su miestu, visą tą laiką turėjau būti kareivinėse. Spalio 12 d. keleiviniu traukiniu nedidelis mūsų būrys turėjome vykti į Zinten (dabar Kornevo. – Aut.p.). Mes nežinojome, kas vyksta ir kas atsitiks su mumis. Buvome patikrinti ir apginkluoti dar kartą. Stablack (dabar Nagornoje. – Aut.p.) karinio rengimo plote buvo surengtos trumpos žygiavimo pratybos. Vėliau kelionė tęsėsi toliau per Karaliaučių ir Labiau, link Tilžės. 1944 m. spalio 14 d. mūsų pajėgos persikėlė per Nemuną ties Tilže.

Apkasų kasimas buvo patikėtas samdytiems darbininkams (Volkšturmo šauktiniams. – Aut.p.), kurie neturėjo pernelyg gero supratimo apie karinius įtvirtinimus, todėl atsirado abejotinos struktūros apkasai ir tranšėjos. Pavyzdžiui, į apsaugos tranšėjas tilpo tik du vyrai ir kulkosvaidis MG. Taigi mūsų būrys buvo pasiųstas į vieną tokį įtvirtinimą Vilkyškiuose, prie Jūros, 15 km į rytus nuo Tilžės. Taip mes atsidūrėme priešo kelyje.

Spalio 16 d. rytą, 7 val., pastebėjome Raudonosios armijos didžiules gynybines užtvaras. Pajudėjo rusų tankai, kurie pamažu naikino mūsų tranšėjas. Mes gynėmės, tačiau priešo ugnis buvo stipri, tad iš vienos tranšėjos į kitą perduoti žinias mes negalėjome. Tokiu būdu kiekvienas turėjome kovoti už save. Jei mes būtume galėję, būtume nustūmę saulę už kalnų, kad taptume nematomi. Nors ir patirdami didelių nuostolių, kas valandą rusai artėjo link mūsų apkasų. Kaip ir praeitą naktį, jie buvo per šūvio garsą nuo mūsų. Juos pulti mums buvo nenaudinga. Kitą rytą rusai turėjo šturmuoti mūsų pozicijas. Tačiau „paukščiai jau buvo palikę savo prastai įrengtus lizdus…“. Po ilgų ir varginančių kautynių  mes po truputį užleidome savo pozicijas ir atsidūrėme prie Nemuno.

Spalio 21-osios  naktį  pontoniniu tiltu perėjome per Nemuną į Ragainę. Naktiniam poilsiui mes apsistojome netoli Neuhofo (dvaras Ragainės apskrityje. – Aut.p.). Pasklido gandas, kad mes turėtume gauti keletą dienų ramaus poilsio. Tačiau vos tik atvykę, iš karto netikėtai gavome komandą keliauti į Tilžės Karalienės Luizės tilto šiaurinį placdarmą. Po skuboto žygio per sugriautą Tilžę, vakare, mes atsidūrėme šiaurinio Nemuno kranto (netoli Panemunės. – Aut.p.) placdarme. Seržantas Fischhoeder, kuris pakeitė sergantį leitenantą, vadovavo mūsų būriui. Su 40 vyrų jis prisistatė tilto  komendantui. Tas paklausė, kurgi kiti kareiviai. Mūsų seržantas pasakė: „Tai viskas, kiek čia yra“. Komendantas pasiūlė: „Eikite ir pažiūrėkite, kaip jūs pakeisite 180 vyrų.“ – „Dabar mes atliksime savižudybės misiją“, – sumurmėjo seržantas.

Per tiltą nuolat važiavo įvairi kariuomenės technika. Tiltas priešo artilerijai visuomet naudingas tikslas. Rusai šaudė fosforo granatomis ir tai buvo veiksminga ir saugojo tiltą. Rusai norėjo perimti iniciatyvą į savo rankas. Daugelis per tiltą besitraukiančių karinės technikos, mašinų, cisternų ir ginklų degė. Mes buvome bejėgiai ir nusiminę. Prieš vidurnaktį inžinerinis padalinys pranešė, kad jie pasiruošė sprogdinimo operacijai, kad jau nieko nėra, kurie norėtų pereiti tiltą, išskyrus juos pačius arba rusus.

„Jeigu nurimo priešo artilerija, tada mes galime ruoštis artimai kovai“, – pagalvojau. Tačiau vietoj rusų atėjo du karininkai ir liepė mums greitai trauktis per tiltą į saugų krantą. Mes buvome paskutiniai, kurie perėjo Luizės tiltą. Staiga su baisiu trenksmu sprogo miesto istorinis paminklas ir nuskendo Nemuno vandenyse. Rusai, žinoma, suprato, kad tiltas sugriautas.

Dar prieš aušrą mes patraukėme prie upės pylimo. Taip pat mūsų inžinerinis batalionas iš oro susprogdino Tilžės geležinkelio tiltą, esantį netoli Karalienės Luizės tilto. Dabar gynyba tęsėsi nuo Nemuno iki Kuršių marių. Likusias spalio dienas rusai nerodė jokių pastangų pereiti upę. Tai tapo įtartina. Kartais atskiros rudos spalvos figūros su dviračiu pasirodydavo ant šiaurinės Nemuno dambos. Tad šį ramų laiką mes išnaudojome savo pozicijų stiprinimui. Pirmomis lapkričio dienomis mūsų batalionas atsidūrė  Rytų Prūsijoje.

Visais laikais ir visose šalyse kareivis – tragiška figūra. Jam įsako šaudyti ir žudyti kitus kareivius, kurių jis nepažįsta, nejaučia jam neapykantos. Tai vyriausybės sprendžia – bus taika ar karas. Daug milijonų žmonių buvo prarasta Antrojo pasaulinio karo metu. Jie neturėjo pasirinkimo, tik paklusti arba stoti prieš karo teismą. Kariaujančių šalių kariai nebuvo deramai ir su pagarba palaidoti. Nebuvo ir antkapių, kurie pasakotų apie jų pasiaukojamą kovą. Jie gulėjo užmiršti ir apleisti.

Didžiulės pasaulio karo aukos mums primena precedento neturintį Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu pusė žuvusių buvo civiliai gyventojai, kurie tiesiogiai nedalyvavo kovose. Tai milijonai žmonių, kurie prarado savo gyvybes atsidūrę karinių veiksmų sūkuryje, ir tie, kurie prarado gyvybes dėl etninių ir rasistinių priežasčių.

Kai mes prisimename šias aukas – pažemintas, sužeistas ar nužudytas – įtikinama priežastis užbaigti visus persekiojimo ir naikinimo karus. Žmonija neturi mokytis iš karo baisumų. Šiandien mes žinome apie šiuo metu pasaulyje vykstančius karus. Bet mes negalime tylėti, turime dėti visas pastangas visa tai stabdyti. Tad sakau: niekas negyvena sau. Be kiekvieno mūsų atsakomybės jausmo nebus tikros pažangos žemėje. Vis daugiau žmonių supranta, kad gyvena planetoje ne vieni, kad visi esame broliai ir seserys, todėl labai tikėtina, kad žmonija susimąstys.

Nuotraukos iš Bildarchiv ostpreussen ir iš asmeninio archyvo.