„Niekas neturi būti palaidotas kaip gyvulys“. IV d.

Laidotuvių teisinis reglamentavimas Prūsijoje XVI–XVIII a.

Darius BARASA

Nurodymai gedului rengti

1682 m. Klaipėdos miesto vokiečių bažnyčioje esančios laidojimo vietos buvo suskirstytos į tris klases ir už kiekvieną jų buvo nustatytas skirtingas mokestis, brangiausiai mokant už vietas prie altoriaus. Kaimiškose vietovėse, kaip rodo 1684 m. Rusnės atvejis, už pasilaidojimą šventoriuje mokestis paprastai nebuvo imamas. Minėtame Karaliaučiaus senamiesčio laidotuvių potvarkyje taip pat buvo nustatyti mokesčiai kunigui, mokytojui, varpininkui, karsto nešėjams, duobkasiams. Vargšai ir neišgalintys susimokėti nuo tokių mokesčių buvo atleisti.

XVIII a. laidotuvių sritį reglamentuojančių potvarkių leidyba nenutrūko. Pasirodė daugelis turiniu ir išleidimo motyvais domių įsakų, kurių dalį galėtume laikyti labiau merkantiliniais negu religiniais. Štai 1716 m. buvo paskelbtas gedulo laiką apribojantis įsakas, kuriuo buvo išreikštas susirūpinimas, kad dėl užsitęsiančio gedulo ne tik be reikalo išlaidaujama, rodant nesaikingą prabangą mirusiųjų pagerbimui, bet dėl visuotinio gedulo sumažėja spalvingų prekių naudojimas  ir vartojimas. Dėl  to esą padaroma didelių nuostolių pirkliams ir manufaktūroms. Todėl  įvairiems atvejams buvo nustatyta gedulo laiko trukmė: nuo mėnesio iki vienerių metų. Kartu buvo uždrausta juodai drapiruoti savo karietas, kambarius, taip pat juodai rengtis. Panašūs įsakai dėl gedulo trukmės laiko buvo pakartoti 1720, 1734, 1742 m. 1721 m. teigta, kad bajorai per ilgai sau leidžia gedėti ir dėl to jiems priklausančiuose miestuose ir kaimuose per ilgai būna uždrausta muzika. Šiuo įsaku nustatyta, kad ir kokio luomo būtų mirusysis, muzika gyvenvietėse vėl gali skambėti praėjus 14 dienų po laidotuvių.

Ypatingi augalai – šilkmedžiai

Dar merkantiliškesnis požiūris išryškėjo visuotinėje šilkininkystės plėtojimo akcijoje, kurios mėginimų XVIII a. būta visoje Prūsijos karalystėje. 1719 m. buvo išleistas potvarkis, nurodęs visose kapinėse pasodinti reikiamą kiekį, nuo 20 iki 30, šilkmedžių. Bažnyčios tarnautojams kartu su šilkmedžių sodinukais buvo parūpintos ir jų auginimo instrukcijos. Iš vėlesnių potvarkių aiškėja, kad, be kapinių, buvo kuriami specialūs šilkmedžių daigynai ir plantacijos, tačiau nemaža šilkininkystės dalis turėjo tekti ir kapinėms – reikalauta jas apsodinti minėtais medžiais. Panašių įsakų leidyba ir jų kartojimai nusitęsė iki XVIII a. pabaigos: 1746, 1749, 1758, 1768 m. (tais metais pakartotas net triskart!), 1771 m. Žinomas Prūsijos evangelikų bažnyčios istorijos tyrinėtojas W. Hubatschas, tokius karališkus potvarkius pavadinęs merkantiliniais, pažymėjo, kad dėl netinkamo klimato šie augalai Rytų Prūsijoje neprigijo. Kodėl buvo nuspręsta tokiu būdu eksploatuoti miestų ir kaimų kapines, lieka neaišku. Greičiausiai kapinės buvo suprastos kaip laisvi ir nenaudojami, mažai žmogaus ūkinės veiklos trikdomi plotai, kurie galbūt labiausiai turėjo tikti šilkmedžiams veisti.

Aptvėrimai

Šilkmedžių veisimas kapinėse vėl iškėlė pastarųjų aptvėrimo problemą. Tačiau šįkart dėmesio centre atsidūrė ne mirusieji ar jų kapavietės, o šilkmedžiai. Nurodymuose inspektoriams ir kunigams buvo skųstasi, kad kaimo kapinėse pasodintus šilkmedžius nuniokoja dažnai kapinėse aptinkami gyvuliai: ožkos, kiaulės, kiti gyvuliai. Todėl liepta visose kaimo kapinėse  įrengti mūrines, lentines užtvaras, kurios, kaip galima suprasti iš potvarkiuose teikiamų prioritetų, pirmiausia turėjo nuo gyvulių apsaugoti ne kapavietes, bet šilkmedžius (sic!)

Su šilkmedžių apsauga susiję įsakai atskleidžia ne tik jau žinotą gyvulių ganymosi kapinėse faktą, bet liudija ir kitokią žmonių praktikuotą veiklą. Antai 1746 m. potvarkyje dėl šilkmedžių niokojimo parapijiečiams buvo uždrausta prie kapinėse pasodintų šilkmedžių rišti virves ir ant jų kabinti skalbinius. Kunigams liepta kas ketvirtą savaitę po pamaldų parapijiečiams pagarsinti baudas ir bausmes tiems, kurie šilkmedžius piktavališkai niokotų.

Nauda ir draudimai

Nepasisekę ir nepasiteisinę šilkininkystės vystymo planai, matyt, vertė valdžią labiau atsigręžti ir proteguoti tradicinį vietos verslą ir amatus. 1794 m. išleistas įsakas, kuriame skelbta, kad nuo šiol mirusiųjų drabužiai ir karsto apmušalai turi būti vilnoniai arba lininiai. Motyvuojant tuo, kad dažnai mirusiųjų apranga ir karsto apmušalai buvo  iš užsienyje gamintų šilkinių ir medvilninių audinių ir dėl to vietinei pramonei daroma didelė žala, liepta laidotuvėse, kad ir kokio luomo būtų miręs asmuo, nenaudoti šilkinių, pusiau šilkinių, medvilninių, apskritai kitokių negu vilnonių ar lininių audinių. Už nepaklusnumą grasinta nuobaudomis nuo 10 iki 100 talerių.

Paminėtini keli potvarkiai, kuriuose buvo išreikštas tam tikras neigiamas nusistatymas katalikų konfesijos atžvilgiu. Pastebėjus, kad evangelikų liuteronų laidotuvėse dažnai prieš numirėlį yra nešamas kryžius arba krucifiksas, 1729 m. įsakyta atsisakyti ir netoleruoti šio piktinančio „popiežininkų“, t. y. katalikų, papročio. 1751 m. buvo išleistas įsakas, draudžiantis katalikų mirusiuosius priimti į liuteronų bažnyčias.

Visi iki šiol aptarti ir paminėti laidotuves reglamentuojantys aktai nustatė ir reguliavo laidotuvių tvarką įprastinėmis sąlygomis ir aplinkybėmis. Ypatingos sąlygos, kurios susidarydavo, tarkime, siaučiant epidemijoms, marui, sukurdavo prielaidas ekstraordinarinių potvarkių leidybai. Be kasdienio gyvenimo suvaržymo įvairiomis nepaprastosiomis sanitarinėmis priemonėmis  ir draudimais, tam tikri laikini apribojimai buvo įvesti ir laidotuvių srityje. Štai 1625 m., plintant marui, atnaujintuose Karaliaučiaus miesto laidotuvių nuostatuose buvo pažymėta, kad  tikro krikščionino

laidotuvės turi vykti kaip įprasta, tik neturi būti atidengiamas karstas, jis kuo skubiau turi būti nuleistas į duobę ir užkastas, palydint viena, daugiausia dviem giesmėmis. Galiausiai priminta, kad nebūtų daromi tokie aukšti karstai, kaip  iki tol buvo įprasta, nes dėl to lavono negalima užkasti pakankamu žemės sluoksniu. Kitu atveju buvo būgštauta dėl kylančio bjauraus tvaiko, ypač ten, kur duobkasiai kasdavo ne tokias gilias duobes.

Laidotuvės maro metu

Siaučiant Didžiajam marui 1709–1711 m., nuostatos dėl laidotuvių buvo sugriežtintos. Karstą su mirusiuoju ne tik drausta atidaryti, tačiau buvo uždrausti bet kokie laidotuvių pamokslai, grojimas vargonais, styginiais instrumentais, nesvarbu, ar būtų laidojamas vaikas, ar aukštos padėties asmuo. Kunigai, vargonininkai, mokytojai, varpininkai  ir kiti, kurie  leistų  tai daryti,  turėjo būti baudžiami atleidimu iš tarnybos. Įdomu pažymėti, kad mirusiuosius nuo epidemijos nedrausta laidoti įprastose kapinėse. Tik tais atvejais, kai gyvenvietė neturėjo savo kapinių, leista numirėlius laidoti tam tikroje parinktoje vietoje už kaimo, atokiau nuo kelių. Nuo epidemijos mirusieji turėjo būti laidojami anksti ryte arba vėlai vakare. Karstas turėjo būti kuo skubiau užkastas, o kapas apibarstytas kalkėmis. Laidotuvėse, kaip, beje, ir vestuvėse ar krikštynose, drausta dalyvauti giminėms, pažįstamiems iš kitų gyvenviečių; draustos bet kokios vaišės po palaidojimo. Epidemijos metu įvesti suvaržymai ir draudimai turėjo galioti iki to laiko, kol specialiu įsaku jie bus atšaukti.

Dalis epidemijų metu priimtų potvarkių nuostatų dėl laidotuvių tvarkos vėliau tapo įprasta rutina, kaip elgtis su nuo užkrečiamų ligų mirusiuoju. Antai 1787 m. primenama, kad jei asmuo mirė nuo raupsų ir kitų užkrečiamųjų ligų, jo lavonas negali būti išstatomas po žmonių akimis, t. y. karstas negalėjo būti atidaromas; duobės laidojimui turėjo būti kasamos mažiausiai dukart gilesnės, o staliai įpareigoti karsto plyšius užpikiuoti. 1801 m. leista tokius mirusiuosius vežti laidoti iš kaimo į bažnytkaimį ar miestą, su sąlyga, kad numirėlis bus uždarame grabe. Mokiniai tokiais atvejais neturėjo giedoti nei lauke prie karsto, nei namuose, nes manyta, kad giedant labiausiai įtraukiami garai, einantys nuo lavono.

Naujas teisynas

Baigiantis XVIII amžiui 1794 m. Prūsijoje pasirodęs kodeksas Allgemeines Landrecht für die Preussischen Staaten (toliau – ALR) buvo ilgo kodifikacijos proceso rezultatas, kurio įtaka buvo jaučiama per visą būsimą XIX a. Visuotinė krašto teisė turėjo tapti vienu teisynu visoms Prūsijos žemėms. Šis teisynas kodifikavo privačią, viešą, valstybės, policijos, Bažnyčios ir baudžiamąją teisę. Pažymima, kad tai buvo pažangus kūrinys, skelbęs ir garantavęs tikėjimo ir sąžinės laisvę. Kita vertus, šiame teisyne buvo išlaikyta Bažnyčios priklausomybė nuo valstybės: Bažnyčia nebuvo savarankiška nei kulto steigimo, nei doktrinos nustatymo reikaluose, nei skiriant savo tarnautojus, kurie buvo traktuoti valstybės administracinio aparato dalimi; visos konsistorijos buvo pavaldžios valstybės ministerijos departamentui. Į ALR kartu su Bažnyčios teise (2 d., XI skyrius) buvo integruotos laidotuvių sritį reglamentavusios nuostatos. Tiesa, reikia pažymėti, kad ALR apėmė vadinamąją administracinę-biurokratinę Bažnyčios teisės dalį. Tuo tarpu doktrina ir liturgija liko pačių bažnyčių vidaus reikalu.

Naujų kapinių įrengimas

Skyriuje apie bažnyčių turtą, skirtingų konfesijų bažnyčioms priklausiusios kapinės traktuotos kaip bažnytinių bendruomenių nuosavybė. Toliau pažymėta, kad mirusieji negali būti laidojami bažnyčiose, gyvenamuosiuose miestų rajonuose. Tai reiškė, kad perpildytos šventorių kapinės turėjo būti uždarytos, o naujos įrengtos užmiestyje. Iš kitų paragrafų aiškėja, kad tuo metu egzistavo kelių kategorijų kapinės. Be jau minėtų bažnytinėms bendruomenėms  priklausiusiųjų, paminėtos privačios bei miestų ir kaimų bendruomenėms priklausiusios kapinės. Pastarąsias galėtume apibrėžti vėliau žinomu komunalinių kapinių terminu. Tokiose kapinėse, pagal priimtą nuostatą, galėjo būti palaidotas kiekvienas miesto ar kaimo bendruomenės narys, nepaisant, kokią  tikybą išpažintų. <…>

Pagrindas įrengti naujas kapines turėjo būti labai svarbus ir pagrįstas. Tam buvo būtinas bažnytinės valdžios ir vietos policijos atstovo sutikimas. Išlaikyti kapines buvo visų bendra prievolė: komunalinės ir bažnytinių bendruomenių kapinės buvo išlaikomos iš jos narių surenkamų mokesčių.

Parapijiečių laidojimas

Remiantis nusistovėjusia tradicija, buvo nustatyta, kad miręs parapijietis turėjo būti palaidotas savo parapijoje. Kunigas, jei jo parapijietis mirtų ne savo parapijoje, galėjo reikalauti, kad laidotuvės vis dėlto vyktų jo parapijoje. Tačiau buvo numatytos ir lanksčios išimtys. Apskritai nedrausta parapijiečiams sau ir savo artimiesiems pasirinkti laidojimo vietas ne savo parapijoje, ypač jei tai buvo išreikšta paskutinėje mirusiojo valioje. Tačiau tokiais atvejais mokesčiai turėjo būti mokami abiejų parapijų kunigams ir bažnyčioms. Pervežant mirusįjį iš vienos teisminės apygardos į kitą, reikėjo iš provincijos vyriausiojo teismo gauti pažymėjimą (vok. Leichpaß). Jei tokio pažymėjimo neturėta, gyvenvietės valdžia, pagal pervežimo teisę, galėjo reikalauti atidaryti karstą ir apžiūrėti lavoną. Drausta pervežti mirusiuosius, kurie buvo mirę nuo užkrečiamųjų ligų; tokius numirėlius be  išimties liepta laidoti ten, kur mirė. Kiekvienu mirties atveju buvo būtina pranešti parapijos, kurioje įvyko mirtis, kunigui. Tai galiojo ir tiems asmenims, kurie nepriklausė  jokiai parapijai. Kunigui turėjo būti pranešta apie negyvus gimusius arba prieš pakrikštijant mirusius  kūdikius; pastarieji be klebono žinios negalėjo būti palaidoti už viešųjų kapinių ribos.

Kunigas buvo įpareigotas pasiteirauti apie mirties priežastį, dalyvauti mirusįjį guldant karstan, pastarąjį užkalant. Jei buvo suabejota, ar asmuo tikrai yra miręs, karsto nebuvo leidžiama užkalti. Detalesnės atsargumo instrukcijos dėl galimo gyvųjų palaidojimo buvo teikiamos specialiuose policijos potvarkiuose. Visus smurtinės mirties atvejus ir kilusius įtarimus apžiūrint numirėlį kunigas kuo skubiausiai buvo įpareigotas pranešti vietos valdžiai ir neleisti mirusiojo nei palaidoti, nei išgabenti.

Šilkmedis (lot. Morus) priklauso šilkmedinių šeimos augalų genčiai. Šis augalas paplitęs vidutinio ir subtropinio klimato srityse. Jis natūraliai auga Kinijoje, Korėjos pusiasalyje, Japonijoje. Nuo vieno medžio priskinama 10–15 kg vaisių. Šilkmedis – vienas seniausiai sukultūrintų augalų. Šių medžių lapais maitinasi šilkaverpių lervos, kurios, virsdamos lėliuke, suka kokoną iš savo gaminamų šilko siūlų. Senovės Kinijoje šilkmedžiai buvo auginami kaip šilkaverpių maistas. 

Kapines_02-25-1+Silkmedis-02-25+