Trumpas, bet išsamus vadovėlis apie išnykusius kaimus bei gyvenimą

Balandžio vidury Šilutės F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje visuomenei buvo pristatyta nauja Martyno Purvino knyga monografija „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida. I knyga“. Dabar, jau susipažinus su šia įspūdinga, beveik devynių šimtų puslapių knyga, norisi pasidalinti tais atradimais, kuriuos pavyko pamatyti susipažinus su šia knyga. 

Saulius SODONIS

Knyga_SILAINE+M. Purvinas tuokart bibliotekoje trumpai papasakojo apie šios knygos pasirodymo aplinkybes bei tai, kaip buvo renkami duomenys jai. Jis prisiminė, kad kaimus, pirmiausiai į juos žiūrėdamas kaip architektas, tyrinėti pradėjo dar 1972 metais. Vėliau atsirado suvokimas į šį labai svarbų ekonominį darinį pažiūrėti plačiau, kreipiant dėmesį ir į jų etnografiją, istorinį kitimą bei kitus dalykus.

1980 metais prasidėjo išsamesnė pažintis su Mažosios Lietuvos kaimais. Šių tyrimų bei vėliau sukauptų žinių pagrindu ir gimė ši knyga, kurią, kaip pasakojo autorius, gavus finansavimą turėjo parengti trumpiau nei per metus. Ir tai nebuvo labai sudėtinga, nes turimas žinias reikėjo susisteminti bei atrinkti.

Pristatyme taip pat dalyvavusi Marija Purvinienė papildė knygos autorių sakydama, kad šis knygos tyrimų objektas nebuvo „trobotyra“. Į kaimus buvo žiūrima kaip į gyvus organizmus, kurie per šimtmečius keitėsi. M. Purvinienė taip pat pastebėjo, kad žinios buvo renkamos iš trijų šaltinių: iš archyvinių dokumentų, pažinties natūra (rengiamos ekspedicijos) bei iš pokalbių su ten gyvenančiais žmonėmis. Ne taip svarbu, kad atvykę į šį kraštą pokariu (į dabartinę Kaliningrado sritį), tačiau ypač senesniųjų dabartinių gyventojų pastebėjimai apie šio krašto savitumas jiems į šį kraštą atvykus, taip pat yra vertinga medžiaga leidiniui.

Ir nors knygos autorius M. Purvinienę įvardina kaip monografiją padėjusią rengti bendraautorę, tačiau žinant šių žmonių bendrus darbus, galima neabejoti, kad didele dalimi šios knygos pasirodymas ir esanti ten medžiaga – jos didžiulis nuopelnas.

Kuršių marių rytinės dalies kaimai

Monografijoje pagrindinis dėmesys skiriamas Kuršių marių rytinės pakrantės kaimams. O pirmajame tome, iš planuojamų trijų būsimos knygų serijų, žvilgsnis labiau koncentruojamas būtent į pietinėje jos dalyje buvusius kaimus ir gyvenvietes. Tą kryptį lėmė keletas aplinkybių. Visų pirma – labai spartus jų nykimas, kuriam turėjo įtakos pasikeitusi kažkada labai gyvybingo ir savito Rytprūsių, arba Mažosios Lietuvos, politinė priklausomybė – dabar tai Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis. Tad natūrali istorinė šių kaimų raida buvo nukreipta po Antrojo pasaulinio karo čia apsigyvenusių žmonių savimone, supratimu bei jų gyvenimo būdu. O tai visiškai nieko bendro neturėjo su prieš tai čia gyvenusių žmonių buitimi, požiūriu į supančią aplinką bei pasaulio suvokimu. Dėl šių pasikeitimų bei nelikus senųjų krašto gyventojų, kaimai (labiau šiuo atveju suprantat, deja, kaip tik, kaip trobas) ėmė sparčiai nykti ar net specialiai buvo naikinami. Todėl kilo būtinybė, noras ir galimybė dar pabandyti juos patyrinėti bei užfiksuoti, kas dar yra likę. Tai ir buvo Martyno ir Marijos Purvinų pradėta daryti dar 1990 metais pradedant Karklėje (po karo Mysovka) gyvenančiu dailininku Eduardu Juchnevičiui vasarą buvo surengta ekspedicija rytinės Kuršių marių pakrantės vandens keliais. Tuomet, kaip matome iš knygoje esančių iliustracijų, ir buvo labai daug pamatyta, užfiksuota ir pabendrauta su ten tuomet gyvenusiais žmonėmis.

Kita aplinkybė, kodėl pradėta tyrinėti nuo rytinės Kuršių marių dalies kaimų, kurių autorius suskaičiavo 46, – didelis buvusios Rytų Prūsijos valdžios dėmesys savo kraštui bei jame gyvenantiems žmonėms. Buvo poreikis pažinti savo kraštą bei valdas visą tai įvairiais būdais dokumentuoti. Vėliau visos tos žinios apie krašto gyvenvietes, jų gyventojus bei turimą žemę, turtą jau dokumentų pavidalu pateko į  archyvus. Informacijos rinkimas vyko nuo pat XVI a., todėl palyginti nesunkiai (reikėjo tik žinoti, kur kokie dokumentai yra, mokėti senąją gotišką rašybą bei jos įvairias transkripcijas) buvo galima surasti nemažai informacijos. Vėliau tai per knygos autorių požiūrį bei suvokimą pateko į naujosios monografijos puslapius. Ir kaip vienoje iš įžanginių dalių pastebi monografijos autorius M. Purvinas, tai medžiaga galimiems tolimesniems ir platesniems tyrimams.

Įdomiausios dalys

Monografija „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida. I knyga“ sudaryta iš kelių dalių. Jos visos labai svarbios ir papildo viena kitą. Suprantama, pagrindinė ir didžiausioji knygos dalis, dar suskirstyta į smulkesnes – apima pavadinime apibrėžtą turinį. Tačiau tai medžiaga norintiems daugiau sužinoti konkrečių kaimų vystymosi ypatumus.

Vertingos yra dvi pirmosios dalys: „Mažosios Lietuvos ūkinės ir etnokultūrinės raidos bruožai“ bei „Kuršių marios ir jų aplinkos specifika“. Nors Martynas Purvinas ir jo talkininkė Marija Purvinienė ir nėra istorikai ar etnografai, o architektai, tačiau ilgai tyrinėdami Mažąją Lietuvą bei rinkdami medžiagą įvairioms publikacijoms, tapo puikūs šio krašto praeities ir šių sričių žinovai. Dėl to minėtose pirmosios knygos dviejose dalyse kaip tik ir pateikia glaustą šio krašto praeities vaizdą. Jis būtinas dėl toliau jau minėtų kaimų aprašymų bei dokumentų apie juos suvokimo.

Šias dalis knygos autorius rengė remdamasis įvairiais šaltiniais, kuriuos dažniausi išnašose ir mini. Knygos pabaigoje jie labai išsamiai pateikti. Šis glaustas Mažosios Lietuvos (Rytų Prūsijos) pateiktas vaizdas yra trumpas dabar jau nebeegzistuojančio krašto istorijos kursas. Joje pagrindinis dėmesys skiriamas ne krašto politiniams įvykiams, o norima parodyti, kaip gyveno, keitėsi senieji šio krašto gyventojai, kurie vėliau susiformavo į savitą lietuvininkų etnosą. Tad pirmoji dalis „Mažosios Lietuvos ūkinės ir etnokultūrinės raidos bruožai“ atskleidžia krašto žmonių vystymąsi, kuris, suprantama, buvo nulemtas ir politinių, ir gamtinių aplinkybių.

Etnografams turėtų būti įdomi dalis „Kuršių marios ir jų aplinkos specifika“. Šioje dalyje remiantis politine krašto istorija bei ekonomine krašto raida aptariama čia gyvenusių žmonių tapatybė bei užsėmimai. Taip pat atkreipia dėmesį į įvairius lemtingus faktorius, dėl kurių didėjo arba mažėjo pamario gyventojų skaičius. Pavyzdžiui, gyventojų mažėjimą skatino XIX a. spartus Vokietijos ekonomikos vystymasis. Tokių pavyzdžių yra labai daug. Dėl čia esančių faktų bei argumentų, kurie lėmė būtent tokią raidą, šios dvi pirmosios monografijos yra labai patrauklios. Ypač tiems, kurie žinių apie Rytprūsių (Mažosios Lietuvos) kraštą turi labai nedaug. Tai puiki proga užpildyti šią spragą.

Dar galima paminėti, kad visos knygos dalys baigiasi išvadomis, kur tiesiog punktais išdėstyti pagrindiniai ten paminėti dalykai.

Išsamios kaimų charakteristikos

Rytinės Kuršių marių dalies pietinės pamario dalies kaimai aprašomi juos grupuojant į atskirus pamario ruožus. Visas pamarys nuo pietrytinės dalies Rendės iki Smeltės kaimų netoli Klaipėdos telpa į septynis ruožus. Kiekvieno jų pristatymas pradedamas bendrąja geografine bei istorine charakteristika, o tai nulėmė vienokias ar kitokias to ruožo vystymosi ypatybes. Toliau trumpai pristatomi šaltiniai, po jų – duomenų apie kaimus pateikimas bei jų analizė. Toliau ruožų kaimų aprašymai gali kiek skirtis – tai priklauso nuo autoriaus turėtos medžiagos. Labai įdomu, kad būdamas labai visapusiškas M.Purvinas negali iškentėti nepaaiškinęs vienos ar kitos detalės. Paprastai tai daroma išnašose. Jų gausybė. Ypač išsiskiria viena, kur aptariamas Gilijos kaimas. Čia autorius sumanė plačiau paaiškinti kai kurias geografinių kaimo koordinačių atsiradimo aplinkybes. Įdomu, kad išnašos tęsiasi per šešis puslapius, užimdamos beveik visą puslapį. Duomenys apie kaimus yra pateikiami chronologine tvarka, kad skaitančiajam sudarytų  galimybę matyti, kaip vienas ar kitas kaimas kito.

Papildomos žinios ir ko norėtųsi daugiau

Be pagrindinių vietovių aprašymų knygos autorius pateikia begalę įvairios papildomos informacijos. Tokiai papildomai medžiagai yra skirtas atskiras paskutinis monografijos skyrius. Vienais atvejais ten pateikiamos žinios apie kaimų gyventojus, atkreipiant dėmesį į baltiškas jų pavardes. Kitais – medžiaga apie konkretų asmenį, kurio gyvenimas gali būti chrestomatinis to meto ir vietos gyventojo paveikslas. Arba tiesiog, kaip rašoma dalyje „Papildomos žinios apie (nurodo konkrečiai) kaimus“. Knyga baigiama vietovardžių rodykle, o tai palengvins informacijos storoje knygoje suradimą.

Informacijos pateikiama labai daug. Yra nemažai vaizdinės informacijos  – 1990 metų kaimų vaizdai, keletas piešinių, iliustruojančių žvejybos būdus. Yra ir žemėlapių bei planų. Tačiau jų galėtų būti šiek tiek daugiau, nes tiems, kuriems ši knyga bus platesnė pažintis su užmarštin vis labiau nueinančiu Rytprūsių kraštu, būtų labai gerai pamatyti ir dabartiniame žemėlapyje, kur aprašoma vieta yra (ar buvo). Tačiau nežiūrint to, naujoji monografija yra didelė vertybė, liudijanti apie jau išnykusius kaimus ir jame kažkada buvusį gyvenimą.