Petras JAKŠTAS

II vidurinė mokykla, Komjaunimo g. 31

Pirma čia buvo lietuvių gimnazija. Šilutės lietuviai, matydami, kad Herderio mokykla jaunimą auklėja ne Lietuvai, o Vokietijai, ėmė rūpintis lietuviškos mokyklos steigimu. 1927 m. Šilutės m. ir apylinkės lietuviai per savo atstovus kreipėsi į krašto direktoriją, prašydami atidaryti Šilutėje lietuvišką vidurinę (progimnaziją). Direktorija leido prašomą mokyklą steigti, bet atsisakė skirti jai lėšų. Lietuviai prašė duoti steigiamai įstaigai buvusios muitinės namus (dabar rajono VK, Partizanų g. 10), bet direktorija jų prašymo nepatenkino. Tuo metu dar nebuvo Šilutėje ir lietuviškos pradinės mokyklos, todėl 1928-29 mokslo metais keletas lietuvių nutarė privačiai savo vaikus mokyti. Iš pradžių negausus vaikučių būrelis (vos keturi) susirinkdavo inžinieriaus Jonušaičio bute, kuris buvo dabartinės rajoninės bibliotekos name. Čia gimė 1-oji Šilutės lietuvių mokykla. Jos steigimu daugiausia rūpinosi inžinieriai A. ir J.Jonušaičiai ir pašto viršininkas Listauderis.

1926 m. buvo įsteigta Klaipėdos lietuvių mokyklų draugija. Ši draugija 1928.10.07 minimą mokyklėlę paėmė į savo globą ir jos vedėju paskyrė mokytoją Šneideraitį, baigusį Tauragės mokytojų seminariją. Nors vietinių vokiečių laikraštukas ir tyčiodavosi iš šios mokyklos, bet ji sparčiai augo ir plėtėsi. Jai reikėjo erdvesnės patalpos. Tekdavo nuomoti tuščius butus privačiuose namuose, kilotis iš vienos vietos į kitą, tenkintis kambariais, nepritaikytais klasei. Iš tikrųjų tai buvo vargo mokykla. Tinkamiausia mokyklai patalpa buvo Herderio mokykloje, kuriai buvo pastatydinti erdvūs rūmai. Po ilgų derybų su krašto direktorija, Herderio mokyklos rūmų savininke ir su gimnazijos direktoriumi Samell pagaliau pasisekė išnuomoti dvi klases, ir lietuvių mokykla į jas susikraustė.

Tačiau tuo susirūpino vokietininkai. Lietuvių mokyklos plėtimasis ir jos mokinių gausėjimas kėlė jų nerimą. Vokietijos generalinis konsulas Klaipėdoje pasišaukė Herderio mokyklos direktorių ir pareikalavo pasiaiškinti, nors oficialiai jis neturėjo jokios teisės kištis į Klaipėdos krašto švietimo reikalus. Vokiečių spaudžiama krašto direktorija pranešė, kad sutartis dėl patalpos nuomojimo nutraukiama, ir pareikalavo tuojau išsikraustyti, nes patalpa esanti reikalinga jos ūkiniams reikalams. Kadangi staiga surasti tinkamą patalpą buvo labai sunku, tai mokykla, remdamasi tuo, kad tebegalioja sutartis, nesikraustė. Pagaliau ir krašto direktorija atlyžo ir sutiko palikti nuomojamą patalpą iki 1930.10.01. Tačiau vokietininkų nervai neišlaikė. Per vasaros atostogas – liepos 28 d. savavališkai įsibrovė į lietuvių klases, atplėšė spintų duris ir visą inventorių bei mokslo priemones išmetė į kiemą. Lietuviai kreipėsi į prokurorą. Tačiau jis bylą numarino remdamasis tuo, kad tai padaręs neatsakingas asmuo, mokyklos ūkvedys, ir savo elgesiu nusikalstamo darbo neįvykdęs. Vis dėlto krašto direktorija privertė įsibrovėlius išmestus daiktus sunešti į klases ir mokykla tęsė savo darbą. Pasibaigus sutarties laikui, jie išsikėlė į privatų Gibišo namą, dabar esantį Melnikaitės gatvėje. Čia mokykla turėjo jau dvi pradines klases. 1932.04.01 buvo atidaryta Šilutės lietuvių progimnazija. Jos direktoriumi paskirtas mokytojas Klemas. Tada jau būta 50 mokinių. Kai čia mokyklai pasidarė ankšta, ji persikėlė į statybų rangovo Eduardo Redveikio namus dabartinėje Komjaunimo gatvėje. 1934.06.16 mokyklų draugija mokyklos direktoriumi paskyrė Vilių Bajorą, baigusi vokišką mokytojų seminariją, bet susipratusi lietuvį. Tuomet mokyklą, įskaitant rengiamąsias klases, baigė 128 mokiniai.

1937-38 m. šioje mokykloje jau mokėsi 290 mokinių. Ir dirbo 15 mokyt. 65 proc. mokinių buvo vietiniai lietuviai, daugiausia apylinkės ūkininkų vaikai. Mokykla turėjo 10 klasių, iš kurių 6 tilpo Redveikio name, o 4 klasėms teko ieškoti patalpas kitur. Ne visi namų savininkai sutikdavo nuomoti lietuvių mokyklai patalpą – vieni nekęsdami lietuvių, kiti bijodami vokietininkų keršto. Taip vargstant mokyklai, jos vadovai ir globėjai ėmė rūpintis, kad mokiniai ir mokytojai turėtų tinkamas patalpas. Iš krašto direktorijos jokios paramos lietuviai nesulaukė. Todėl kreipėsi į Lietuvos valdines įstaigas, prašydami skirti lėšų mokyklos rūmams statyti.

1936.08.08 Šilutę aplankė ministras pirmininkas ir švietimo ministro pavaduotojas. Jie įsitikino, kad Šilutei būtinai reikia tinkamos patalpos, kurioje galėtų tilpti progimnazija, besiplečianti į gimnaziją. Todėl Švietimo ministerija nupirko nuomojamą namą su 1,25 ha žemės sklypu ir 1937 m. birželio mėnesio pabaigoje pagal inžinieriaus Reisano sudarytą projektą buvo pradėta naujų moderniškų rūmų statyba. Juose turėjo tilpti 10 klasių, didelė gimnastikos salė ir kitos būtinos patalpos. 1938.08.01 rūmų statyba buvo baigta ir mokykla 1938-39 m.m. jau tęsė darbą naujuosiuose rūmuose. Tada progimnazija jau buvo išsiplėtusi į gimnaziją, turėjo pilnas 9 klases ir rengėsi išleisti 1-ą laidą. Oficialiai ją išlaikė Klaipėdos krašto lietuvių mokyklų draugija, o faktiškai Lietuvos švietimo ministerija, kuri skirdavo lėšas per Klaipėdos krašto gubernatūrą.

Gimnazija, prisitaikydama prie Klaipėdos krašto vokiškų mokyklų, turėjo ne 8, o 9 klases, bet jas vadindavo ne seksta-prima, bet I-IX klasėmis. Mokslo žinias vertindavo 5 balų sistema, bet reikšdavo: 1 – l.gerai, 2 – gerai, 3 – patenkinamai, 4 – silpnai, 5 – blogai. Mokymo programos būdavo derinamos su Lietuvos mokyklų programomis. Mokslas buvo nemokamas. Kadangi vokietininkai nuolat šaukdavo, kad lietuvių mokyklos nori sukatalikinti visus mokinius, tai stengtasi, kad mokytojai būtų evangelikų tikybos. Todėl Šilutės gimnazija turėjo vietinių gyventojų pasitikėjimą ir sėkmingai galėjo varžytis su Herderio mokykla. Paskutiniais mokslo metais ji buvo pavadinta žymaus Mažosios Lietuvos veikėjo ir rašytojo Vydūno (1868-1953), kilusio iš Jonaičių kaimo, vardu.

1938 m. rudenį naujųjų rūmų atidarymo proga buvo surengtas dainų ir liaudies šokių vakaras gimnazijos salėje. Džiaugėsi mokiniai ir mokytojai, kad pagaliau po ilgų ir vargingų kilnojimųsi iš vienos vietos į kitą įsikūrė erdviuose ir šviesiuose rūmuose, neprastesniuose kaip Herderio mokyklos. Džiaugėsi mokinių tėvai, džiaugėsi visi vietiniai lietuviai, sulaukę tikro tautinio židinio. Ne vienam vakaro dalyviui iš akių ištryško ir džiaugsmo ašaros matant tokį gražų lietuviško jaunimo būrį.

Deja, nebeilgai tuo teko džiaugtis. Atėjo 1939.03.22 – hitlerinė Vokietija užgrobė Klaipėdos kraštą. Šilutės gimnazija paskubomis persikraustė į Žemaičių Naumiestį, kur vėl teko vargti senąjį vargą. Gimnazijos rūmus užėmė Šilutės apskrities valdyba. Į juos persikėlė kai kurie valdybos skyriai, nacionalsocialistų partijos (NSDAP) apskrities skyrius, apskrities hitlerininkų vadas (Kreisleiter), hitlerinio jaunimo sąjungos (Hitlerjugend), 478 skyrius, vokiečių mergaičių (BDM) sąjunga, 473 skyrius ir kt. organizacijos. Ateityje buvo numatoma čia atidaryti hitlerininkų sričių vadų mokyklą (Gebietsführeschule). Tačiau tam sumanymui nebuvo lemta įvykti. Prie Volgogrado žlugo vokiečių galybė. Atėjo diena, kai visi hitlerininkai turėjo sprukti iš Šilutės kaip žiurkės iš skęstančio laivo ten, kur akys veda, kur kojos neša.

Dabar šiuose rūmuose yra II vidurinė mokykla, joje dėstoma rusų kalba. Mūrinis namas prie šių rūmų, kuris pirma buvo Radveikio, paskui – klasės, pagaliau direktoriaus butas, pertvarkytas, pristatytas 2-as aukštas ir pavestas vaikų muzikos mokyklai.

Kraštotyros muziejus, Partizanų g. 36

Pirma čia buvo privatus arklių pirklio Rittens namas. Jis supirkinėdavo arklius, daugiausia trakėnų ir žemaitukų veislių. Trakėnus parduodavo kariuomenei, o žemaitukus eksportuodavo į Vakarų Europą, daugiausia Ruro kraštą ir Belgiją. Kaip nedidelio ūgio ir ištvermingi žemaitukai ypač tikdavo akmens anglių kasykloms. Juos nuleisdavo į anglių šachtas. Ten jie vežiodavo vagonėlius su anglim, apakdavo ir taip baigdavo savo gyvenimą.

Minėtas pirklys buvo pagarsėjęs tuo, kad jis už 50.000 litų sutiko perleisti savo žmoną Traksėdžių durpių kraiko fabriko direktoriui Kubiliui.

Po karo, 1949 m., šiame name buvo įkurtas kraštotyros muziejus. Pirma Šilutėje buvo tik privatus dvaro savininko H.Scheu muziejus. Tas buvo palyginti nedidelis. Tilpo dviejuose dvaro rūmų kambariuose, bet buvo iš tikrųjų muziejus, pavyzdingai sutvarkytas, eksponatai chronologiškai stiklinėse spintose sudėlioti, prie kiekvieno eksponato buvo metrika. Ir labai gaila, kad jis po karo išgrobstytas ir išsklaidytas. Ir tik jo likučiai yra patekę į dabartinį muziejų.

Dabar muziejus turi daugiau nei 15 tūkst. eksponatų. Bet jiems išdėlioti reikia erdvių ir tinkamų patalpų. Tuo tarpu muziejus gali tik menką dalį eksponatų viešai rodyti ir rengti kraštotyrines parodėles. Muziejų per metus aplanko apie 16 tūkst. lankytojų.

Šilutės muziejus yra Klaipėdos kraštotyros muziejaus filialas. Jame dirba: direktorė (vedėja), 2 mokslinės bendradarbės, salių prižiūrėtoja, valytoja ir krosnių kūrikas.

Buvusi liaudies mokykla, Partizanų g. 38

1-oji Šilutės pradinė mokykla pradėjo veikti 1588 m. prie Verdainės bažnyčios. Parapinėse mokyklose paprastai vaikus mokydavo precentorius. 1667 m. precentorius Daniel Ritter savo prašyme valdžiai rašė, kad jis esąs jau 80 m. amžiaus ir 46 metus buvęs mokyklos vedėjas.

19 a. Prūsijoj buvo įvestas privalomas 8-erių metų mokymas ir steigiamos liaudies mokyklos. Vokiečių mokyklos būdavo 3 koncentrų: pradinės, vidurinės ir gimnazijos. Pradinė mokykla vadinosi liaudies mokykla (Volkschule), kuri rengdavo ūkininkus, darbininkus ir amatininkus, vidurinė mokykla – žemesniuosius valdininkus ir tarnautojus, o baigusieji gimnaziją galėdavo įstoti į aukštąsias mokyklas. Jų programos buvo sudarytos taip, kad baigus pradinę mokyklą negalima būdavo pereiti į vidurinę, o baigus vidurinę į gimnaziją. Dar buvo licėjai, kuriuose be bendro išsilavinimo, įsigydavo ir tam tikrą specialybę. Tai buvo kažkas panašaus į mūsų technikumus.

19 a. pabaigoje Šilutės liaudies mokyklai buvo pastatydinti šie rūmai su erdviomis šviesiomis klasėmis, plačiais koridoriais ir sale. 1900 m. čia jau veikė I-VII skyriai, o 1901 m. atidarytas VIII skyrius. Po karo čia įsikūrė 8-tė m-la, kuri paskui buvo perorganizuota į IV vidurinę mokyklą. 1980 m. jai buvo pastatydinti Žalgirio g. nauji rūmai, į kuriuos ji ir persikėlė. Senuosiuose rūmuose dabar įsikūrė visuomeninės draugijos, organizacijos ir vaikų sporto mokykla.

Pionierių namai, Žalgirio g. 2

Tuojau už buvusios mokyklos prasideda Žalgirio gatvė, kurią hitlerininkai buvo pavadinę Smogikų g. – Strasse der SA (Sturm – Abteilung). Partizanų ir Žalgirio gatvių kampe tebestovi vienaukštis pailgas mūrinis namas. 1914.05.05 čia atidaryta viešoji miesto biblioteka. Tai buvo negausi biblioteka. Ji turėdavo tik apie 3.000 knygų. Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos tarp jų atsirado ir keliolika lietuviškų knygų. Biblioteką išlaikydavo miesto savivaldybė. Iš valdžios tegaudavo tik 250 markių pašalpos. Bibliotekos vedėjas būdavo gretimos liaudies mokyklos rektorius (vedėjas). Prie bibliotekos buvo vaikiškų knygų skyrius ir skaitykla. Knygas keisdavo pirmadienį, trečiadienį ir šeštadienį 15.00­19.30 val., o skaitykla dirbdavo kasdien. Skaitykloje būdavo vokiškų žurnalų ir laikraščių, kurį laiką būdavo ir keli lietuvių leidiniai, bet įsigalėjus hitlerininkams, juos tuoj sudraskydavo. Pagaliau liko vienintelis tariamai lietuviškas laikraštis „Lietuviška Ceitunga“, Klaipėdos vokietininkų dienraščio Memeles Dampfboota (Klaipėdos garlaivis) savaitinis priedas gotiškomis raidėmis, baisiai darkyta kalba, skiriamas lietuviams mulkinti.

Po karo čia buvo atidaryti pionierių namai. Juose įsikūrė švietimo skyriaus profesinio orientavimo kabinetas. Greta buvo vaikų biblioteka, kuri vėliau persikėlė į buvusią evangelikų bažnyčios kleboniją. Pirma ten buvo vaikų darželis „Kregždutė“.

Priešais pionierių namus buvo tuščias žemės sklypas. Pirma čia buvo žydų sinagoga. Hitlerininkai ją sunaikino iki pamatų. Dabar čia pastatytas gyvenamasis namas. 1984 m. gyventojai gavo raktus.

Paminklas tarybiniams kariams, Žalgirio g.

Einant Žalgirio gatve, netoli tilto per Šyšą, kairėje pusėje, stovi didelis riedulys –  rusvos spalvos natūralus akmuo, pastatytas ant neaukštos žemės sankasos. Tai paminklas tarybiniams kariams, teisingau, kariuomenės dalims ir junginiams. Jame užrašas lietuvių ir rusų kalbomis: „Tarybiniams kariams – rajono vaduotojams“.

Sankasa apvelėnuota, vakariniam šlaite – neaukšti cementiniai laipteliai, vedantys prie paminklo, o abipus laiptelių – sienelės, prie kurių pritvirtintos lentos: kairėje – dvi lietuvišku tekstu, o dešinėje – dvi rusišku tekstu. Pirmoje eilėje įrašas: „1944 m. spalis Pabaltijo fronto junginiams: 2 gvardijos armijos 11 šaulių korpuso 2 gvardijos Tamanis Raudonosios vėliavos ir Suvorovo ordinų. M.J.Kalinino šaulių divizijai, 33 gvardijos Sevastopolio šaulių divizijai, 13 šaulių korpuso 2 gvardijos Volnovacko Raudonosios vėliavos šaulių divizijai, 24 gvardijos šaulių divizijai, 54 šaulių korpusui“. Antroje lentoje: „126 Sivašo Raudonosios vėliavos ordino šaulių divizijai, 16 Klaipėdos Raudonosios vėliavos ordino lietuviškai šaulių divizijai, 263 Raudonosios vėliavos ordino šaulių divizijai, 1 tankų korpuso 159 Polocko Raudonosios vėliavos ir Lenino ordinų tankų brigadai, 1170 Onegos tankų brigadai, 44 Polocko moto šaulių brigadai, 89 tankų brigadai, 1437 savaeigės artilerijos pulkui, 43 armijos 90 šaulių korpuso 26 šaulių divizijai, 208 šaulių divizijai“. Kitose lentose tas pats rusų kalba.

Priešais paminklą dar tuščias laukas, kuriame miestiečiai turi sklypelių bulvėms ir daržovėms auginti. Kiek toliau matyti 4 ąžuolai ir senų liepų kupstas. Tai buvęs Kleiniškis, Šilutės turgaus rinkliavų nuomininko ir smuklininko David Klein sodybos žymė. Klein buvo gana žymi asmenybė. Kai jis 1691.06.19 d. vedė savo giminaičio Tilžės m. tarėjo Jacob Meyer našlę Reginą, sutuoktinių garbei buvo sukurtas eilėraštis (proginis) ir išspausdintas rinkinyje „Mich. Kongehl. Lust – Quartier neben dem Cypressen Hayn. Danzig 1694“ (Mich. Kongehl. Džiaugsmo buveinė šalia kiparisų giraitės. Dancigas 1694). Paskui Kleiniškyje gyveno apskrities viršininkas. Pagaliau viršininko butas būdavo pačiame mieste ir Kleiniškės sunyko. Jį beprimena tik anksčiau išvardyti medžiai.

Miestas plečiasi. Netrukus daržų vietoje išaugs naujų namų kvartalas. Čia jau įsikūrė IV vidurinė mokykla ir pastatytas vaikų darželis.

Gatvių bei įstaigų pavadinimai tekste tokie, kaip juos mini P.Jakštas.