Vytenis ALMONAITIS, Junona ALMONAITIENĖ

Pajūriškiai ir Antelkiai

Pajūriškiai, kaip ir sako vietovardis, prigludę prie dešiniojo Jūros kranto. Iš vakarų pusės senąjį sodžių spaudžia, kartais ir savąjį vardą verčia užmiršti, didelė Bikavėnų gyvenvietė. Nors tai pats parapijos vidurys, Pajūriškiai ir jų vakariniai kaimynai priklauso ne Šilalės (kaip Žvingiai), bet Šilutės rajonui. Šioje vietovėje gyvenama nuo senų senovės. 1967–1968 m. tirtame Pajūriškių (Bikavėnų) kapinyne rasti 272 kapai iš X–XII a. bei pavienių radinių iš VIII–IX a. Daugelyje vyrų kapų simboliškai įdėtos žirgų galvos, o du mirusieji palaidoti kartu su pačiais žirgais. Keturių turtingų moterų kapuose rastos puošnios ir anuomet „madingos“ kepuraitės iš suvertų žalvarinių grandelių. 2012 m. netoli kapinyno, šiaurinėje kaimo dalyje, pastebėta geležies amžiaus gyvenviečių pėdsakų.

Pajūriškiai (tuomet – Pajūris) pirmą kartą aprašyti 1561 m. Jurbarko valsčiaus, kuriam tuomet priklausė, inventoriuje. Tuomet sodžiui priklausė 17 valakų vidutinės žemės. Jų valdytojų sąraše minimi Jonušas, Jonas ir Jokūbas Lengvenaičiai, Jankus Pikturnaitis, Jurgis Laukaitis ir kiti valakininkai. Kelia nuostabą tai, kad ir po 362 metų kaimo žemėvaldos struktūra nebuvo pasikeitusi. 1923 m. čia teberūko 17 kaminų, gyveno 107 žmonės. 2014 m. kaime bebuvo 10 sodybų, 19 gyventojų.

Dalį kaimo žemės ant Jūros kranto užėmusios Žvingių parapijos kapinės. Jų lėkštame, kai kur medžiais pakaišytame, plote dominuoja medinė Šv. Roko koplyčia. Istoriko Vincento Juzumo teigimu, šioje vietoje, iki buvo perkelta į kitą Jūros krantą, stovėjo parapinė bažnyčia. 1790 m. jos vietoje pastatyta medinė koplyčia. Dabartinė suręsta 1880 m. pagal liaudies architektūros principą – erdvi troba su sakralumo vardan prikomponuotais bokšteliais. Kai 1915 m. sudegė Žvingių bažnyčia, koplyčia buvo kiek padidinta ir iki 1939 m. tarnavo kaip pagrindiniai parapijos maldos namai. Jų viduje galima nustebti, pamačius archajiškas tašytų rąstų sienas ir tokioje aplinkoje kontrastuojantį gana įmantrų, drožiniais puoštą altorių. Jis baroko bruožų, erdvės iliuziją sukuriančios kompozicijos, su spindulių auros apsuptu simboliniu „dangaus skliautu“ viršuje. Įdomu šį kūrinį palyginti su Tenenių bažnyčios didžiuoju altoriumi, įrengtu XIX a. viduryje. Akivaizdžiai matyti, kad Pajūriškiuose esantis yra supaprastinta Tenenių altoriaus kopija.

Šioje koplyčioje, kaip ir Varsėdžių (Šilalės r.) bažnyčioje, tradiciškai švenčiami Šv. Roko atlaidai (apie rugpjūčio 16 d.). Šis šventasis – ligonių globėjas, tad Pajūriškiuose meldžiama sveikatos sau ir artimiesiems. Seniau koplyčioje buvo Šv. Roko statula, kuri laikyta stebuklinga. Anot liudininkės, dar po karo per atlaidus „apie tą koplyčią, kurioje stovėjo Šv. Roko statula, šimtai žmonių keliais eidavo“. Deja, pasak vietinių, apie 1970 m. skulptūrą pavogė nežinomi šventvagiai.

Vasaros savaitgaliais bei tradicinių Šv. Roko atlaidų metu koplyčia atvira visiems norintiems užeiti. Kitu metu į ją galima patekti susitarus su Bikavėnų bendruomenės ar Žvingių parapijos atstovais.

Ypatingo savitumo Pajūriškių kapinėms suteikia jose esantys liaudies menininko akmentašio Bonifaco Norvaišos darbai. Šis meistras iš kitų savo laikmečio kryždirbių išsiskyrė tuo, kad koplytstulpius ir kryžius dirbo ne iš medžio, o iš akmens. Be to, aukšti, kartais kone 5 m siekiantys, jo kūriniai dažniausiai ištašyti iš vientiso luito! Pajūriškiuose išlikę ir akmeniniai B. Norvaišos darbo kapinių vartai, priderinti prie lauko riedulių „zomato“. Jie įrengti lietuviškos spaudos draudimo laikmečiu, tačiau jų arkoje iškaltas nūnai kiek nutrupėjęs įrašas: „ATMINK ZMOGAU SENDIN AsZ EINU LING AMZINA GIWEN[IMA] O RITO TAWI 1873“. Iškart už kapinių vartų stiebiasi monumentalus būdingas B. Norvaišos kūrinys – granitinis koplytstulpis. Nepačiupinėjus sunku patikėti, tačiau visame 3,5 m virš žemės iškilusiame stulpe nėra nei vienos siūlės. Užrašas skelbia, kad jis pastatytas 1872 m. Vincento Stonio iš Reistrų kaimo „UZ DUSE IWA IR ELZBIETA IR UZ JURGI“. Šalia koplytstulpio yra dar vienas to paties akmentašio kūrinys – akmeninis kryžius. Deja, paminklo viršus nuskeltas. Postamente užrašyta, kad jis statytas Simono Birbalo užsakymu „1884 metuse“. Dar vienas, žemesnis už paminėtą, tačiau išraiškingų formų, darnių proporcijų B. Norvaišos darbo koplytstulpis ženklina 1873 m. mirusios O. Kurpalienės ir jos artimųjų kapą, esantį prie rytinės kapinių tvoros.

Šiame kapinių pakraštyje aukščiau kitų iškilęs paminklas su trimituojančio angelo skulptūra. Čia palaidoti Krušos iš netolimų Gorainių. Užraše simboliškai įamžintas ir Antanas Kruša (1900–1952) – kunigas, kanauninkas, Telšių kunigų seminarijos profesorius. 1950 m. jis areštuotas už nelojalumą okupacinei valdžiai. Kalėjo Archangelsko srities lageriuose, ten ir mirė, jo kapas nežinomas. A. Kruša 2000 m. įrašytas į Bažnyčios Martirologą (kankinių sąrašą), kaip vienas iš 114-os Lietuvos XX a. tikėjimo liudytojų.

Apytikriai tarp įėjimo į koplyčią ir minėto Kurpalių kapo palaidota Ona Butvydienė-Petrošienė (1816–1894). Įrašas lietoje lentelėje sako, kad metalinį kryžių ant jos kapo pastatė sūnus kunigas Vincentas Butvydas. Taigi tai – Gorainiuose gimusio, Pagramantyje vikaravusio, Motiejaus Valančiaus įsteigtai lietuviškų knygų platinimo organizacijai priklausiusio kunigo motinos kapas.

Iš šios parapijos kilę ir daugiau žymių dvasininkų. Prie šoninio įėjimo į koplyčią šalia tėvų palaidotas kunigas Jonas Petrošius (1921–2009). Jis gimęs Reistruose, nuo 1942 m. mokėsi Telšių kunigų seminarijoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, kur 1951 m. įšventintas kunigu. Apie 50 metų J. Petrošius buvo atsakingas už lietuvių katalikų sielovadą Prancūzijoje ir Belgijoje, ilgai vadovavo Prancūzijos lietuvių bendruomenei, redagavo „Prancūzijos lietuvių žinias“.

Į kairę nuo koplyčios, pirmoje eilėje, palaidotas kunigas Leonas Žebrauskis. Kapą žymi metalinis paminklas, ant kurio užrašyta, kad dvasiškis mirė „10 d. Siejas m. 1890 m.“ Sėja – nūnai pamirštas, tačiau dar XX a. pradžioje Žemaitijoje vartotas pirmojo vasaros mėnesio pavadinimas. Vėliau jį išstūmė kalbininkų įtvirtintas birželis. Dar vienas paminklas, kuriame minimas sėjos mėnuo, išlikęs Didkiemyje.

Kapinėse išsiskiria ir prieškarines kapinių tvarkymo tradicijas atspindintys nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio išlikę keturių Žvingių būrio šaulių kapai, esantys prie rytinės kapinių tvoros. Juos žymi originalūs, skydų su Vyčio kryžiumi formos, antkapiai.

Priešais koplyčią iškilęs juodu atspindžiu blizgantis atminimo paminklas iš Žvingių parapijos kilusiems partizanams. Jame iškalta 31 pavardė. Dauguma čia įamžintų kovotojų priklausė Žvingių apylinkėse veikusiam Butigeidžio (Lydžio, Aukuro) rinktinės Jūros (antrajam) būriui. Vienas šio dalinio vadų – Vincentas Stonys-Žalgiris – kaip tik kilęs iš Žvingių parapijos Palolyčio kaimo, o jo žmona Ona Jagminaitė-Stonienė – iš Spraudaičių. Abu kovotojai 1951 m. pabaigoje didvyriškai žuvo netolimuose Putokšliuose. Gretimame Bikavėnų kaime gimė ir Geležinio Vilko būrio, veikusio Tenenių apylinkėse, vadas Kazys Auškalnis-Tauras. 1949 m. rugpjūtyje jis pateko į pasalą ir žuvo Cipariškės kaime, 5 km į šiaurės vakarus nuo Pajūriškių.

Prie kiekvienos iš kitų 28 įamžintų pavardžių taip pat būtų galima stabtelėti ir aprašyti nepaprastą likimą. Štai, kad ir Jūros būrio eilinis kovotojas Jonas Jagminas-Klevas – minėtos Onos ir partizano Klemenso (žuvusio 1948 m.) brolis. 1950-aisiais jis su dviem bendražygiais netolimame Pajūriškių miškelyje pateko į apsuptį. Jonas Vaičiulis-Jurginas (taip pat įamžintas paminkle) ir dar vienas partizanas žuvo, o J. Jagminas, pasibaigus šoviniams, norėjo nusišauti, tačiau kulka išėjo per akį, ir jis liko gyvas. Enkavedistai, matyt, tikėdamiesi ateityje išgauti iš jo žinių, sužeistą partizaną nuvežė gydyti į Tauragės ligoninę. Nors ir buvo saugomas, padedamas vienos seselės, J. Jagminas iš ligoninės pabėgo. Pas rėmėją Petrą Daugalą Pakalniškių kaime apsigydė žaizdas ir vėl grįžo į būrį. Žuvo 1951 m. Tuščiuose prie Pagramančio.

Kapinėse yra daugiau „karą po karo“ menančių ženklų. Štai keliolika žingsnių į šiaurės vakarus nuo koplyčios matosi paminklas su standartiniu žymeniu: „Čia ilsisi partizanų motina“. Kape palaidoti Stokaičiuose gyvenę Barbora ir Juozapas Armonai – partizanų Broniaus-Jogailos bei Antano-Tigro tėvai.

Antelkiai

Maždaug už pusantro kilometro į pietryčius nuo Žvingių parapijos kapinių, šalia kelio į Visbarus, yra nūnai prie Pajūriškių kaimo priskirtas Antelkių vienkiemis. Seniau ši vietovė priklausė Peslių dvarui, kurį valdė bajorai Gimbutai. 1931 m. jiems dalijantis dvaro žemes, Antelkiai atiteko Leonidui Gimbutui. Tuomet ūkis nuomotas vietiniams gyventojams, kartu pradėtos naujų trobesių statybos. Deja, 2004 m. sodyba iš esmės perstatyta, Gimbutų laikus joje mena tik iš molio drėbtas tvartas.

2000 m. prie įvažiavimo į sodybą pastatytas kuklus medinis kryžius „Jurgiui Gimbutui ir Aldonai Gimbutaitei-Grinienei atminti“. Taip įamžintas Leonido Gimbuto vaikų, įžymaus statybų inžinieriaus, architektūros istoriko ir jo sesers atminimas. Jurgis Gimbutas gimė 1918 m. Maskvoje. 1919 m. šeimai grįžus į Lietuvą, jis su pertraukomis gyveno Pesliuose (dabar – Lolytyje), vėliau Kaune. 1941 m. J. Gimbutas baigė Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą ir liko jame dirbti. Kaune jis sukūrė šeimą – vedė vėliau pasaulinio garso archeologe ir mitologe tapusią Mariją Birutę Alseikaitę (1921–1994).

Vaikystėje ir jaunystėje J. Gimbutas dažnai buvodavo Pesliuose ir Antelkiuose. Susidomėjęs architektūra, fiksavo tenykščių pastatų ypatybes, juos fotografavo. 1944 m., traukdamiesi iš Lietuvos, Jurgis ir Marija Gimbutai su dukrele kurį laiką buvo apsistoję Antelkiuose. Prisimindama tas dienas, Marija Gimbutienė rašė: „pasiklausę žinių įsitikinom, kad nėra reikalo labai skubėti, nes jau kurį laiką frontas stovi. Taip pagyvenom dar penkias savaites. Gerai maitinomės, išnaudojome vasarą, maudėmės Jūroje, net sulaukėm obuolių […] ir nustatėm išvažiavimo datą: 15 rugsėjo“.

Pasitraukęs į Vakarus, J. Gimbutas sėkmingai tęsė profesinę karjerą, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Jo mokslinių tyrinėjimų pagrindinė sritis – lietuvių liaudies architektūra. Šia ir kitomis temomis J. Gimbutas publikavo per 1 000 mokslinių ir populiarių straipsnių, vienas ir su bendraautoriais išleido keliolika knygų. Buvusių pažįstamų jis prisimenamas kaip dvarų kultūros terpėje išaugęs eruditas, lietuvių bendruomenės autoritetas. Mirė J. Gimbutas 2001 m. JAV, palaidotas Kaune.

Į Antelkius vedantis žvyrkelis vingiuoja palei Jūrą. Tarp kelio ir upės slėnio maždaug 1 km driekiasi apkasai. Jie gana gerai išlikę, gilūs, matomi žengus vos kelis žingsnius nuo kelio. Kyla klausimas, kada ir kas šiuos apkasus įrengė. Taigi žinoma, kad 1915 m. gegužės ir birželio mėnesį Jūros pakrantėse ties Žvingiais ir Pajūriu įtvirtinimus įrenginėjo Vokietijos kariuomenė. Anot K. Pakalniškio, tuomet kariai „iškasė raitytus apkasus bent trijų ar keturių metrų gilumo“, prieš juos ištiesė „apie pusantro sieksnio platumo spygliuotas vielas“. Kasėjai labai nuvargino Bikavėnų, Peslių ir Stokaičių sodiečius, nes, išvarę šeimininkus, „patys vokiečiai gyvendavo jų trobose“. Sunkiai įrengti apkasai liko nepanaudoti, nes frontas nusirito tolyn į rytus.

Labiausiai tikėtina, kad aprašomi apkasai išlikę iš I pasaulinio karo laikų, tačiau jie galėjo būti įrengti (ar atnaujinti) ir 1944-aisiais, kai situacija pasikartojo. Tuomet palei Jūrą nutįso nauja apkasų linija. Vokietijos kariuomenė ruošėsi čia pristabdyti puolančią Sovietų Sąjungos armiją, tačiau to padaryti nesugebėjo. 1944-ųjų spalį frontas per šias apylinkes persirito beveik nesustodamas.

Nuotraukos autorių.