500 metų nuo Šilokarčemos iki Šilutės

Šiandien miestui, kurį jau 88 metus vadiname Šilute, sukanka 500 metų. Kaip tik šią dieną – 1511 m. vasario 22 – Gorg‘ui Talat‘ui (Jurgis Talaitis) buvo išduota privilegija, kuri išgarsino šią vietą. Privilegija buvo leidimas pagal vieną pagrindinį Kryžiuočių ordino dokumentą – Kulmo teisę – suteikiantis laikyti smuklę šile su visomis reikmėmis, t.y. laukais, pievomis, krūmais, miškais, įdirbtomis dirvomis, kylant aukštyn nuo gurgždo lauko iki Šyšos bei suteikta teisė laisvai žvejoti žieminiais tinklais Kuršių mariose už 8 markių činšo mokestį (baudžiavos laikų žemės nuomos mokesčio pavadinimas). Nuo to laiko šią smuklę, o vėliau ir vietovę, imta vadinti Heydekrug (lietuviškai verčiama Šilokarčema). Ir skirtingai nuo kitų miestų įkūrimo datų, Šilokarčemos įkūrimas žinomas dienos tikslumu.

Niekas iki šiol nežino, kas buvo tas apsukrusis ir ryžtingas G.Talat’as, kurį pagal pavardę ir jos vokišką rašybą kai kurie istorikai bei kalbininkai linkę laikyti kuršiu. Tačiau jo toliaregiškumas turėtų stebinti, o gal net paskatinti platesniems tyrinėjimams. Šiandien mes turime išvystytą ir per amžius nusistovėjusį kelių tinklą, begalę tiltų, į Nemuną savo vandenis nešančias upelių vagas. Tačiau prieš 500 metų tai buvo sunkiai pereinamos vietovės. O turint mintyje, kad šiandien tai yra pusiaukelė tarp tuometinio Memelio ir Tilžės, galima tik įsivaizduoti, kaip tada keliavo žmonės iš vieno miesto į kitą. Be to, yra argumentuotų svarstymų, kad patogesnis (o ne artimiausias) kelias tarp šių miestų buvo per Katyčius.

Antra vertus, jau ir tada galiojo rinkos dėsniai, todėl įžvalgusis G.Talat’as gavo leidimą kurti karčemą toje vietoje, kur mūsų terminais kalbant, buvo klientų. Be to, tuo metu upėse buvo apstu žuvies. Net rengiant užtvankas upėse galiojo labai griežtas jų reglamentavimas – kad netrukdytų žuvų migracijai ir nesumažėtų jų nerštas. Juk mūsų miesto įkūrėjui ta pačia privilegija buvo suteikta teisė ir žvejoti.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad G.Talat‘as neilgai buvo tos karčemos savininkas. Tačiau teisingai pradėtas darbas šiam verslui leido vystytis. Karčema gyvavo. Netrukus šalia ėmė kurtis ir amatininkai. Dar po kurio laiko šalia pradėjo vystytis prekyba – atsirado turgus. O šalia jo vėl kiti ir kiti – plėtėsi gyvenvietė. Karčema (Šile įkurta) taip pat augo ir ėmė teikti vis daugiau paslaugų: joje buvo galima ne tik pernakvoti, bet ir pailsinti bei pašerti arklius bei juos pasikeisti kelionei, kas tuo metu buvo labai įprasta. Tuo pačiu tai skatino kelio tarp Tilžės ir Klaipėdos tiesimą ar rengimą.

To meto žmonės ėmė siekti miesto teisių. Tačiau Klaipėdos valdžia, kuriai priklausė ši vieta, nenorėjo to suteikti. Nelinkę pritarti buvo ir Tilžės žmonės, nes bijojo kasmet augančios Šilokarčemos konkurencijos.

Vėliau, kaip jau įprasta to meto Prūsijos valstybėje, buvo įkurtas valstybinis dvaras. Jį valdyti nelabai sekėsi, todėl skurdo, kol galiausiai XIX a. pabaigoje jį nupirko Hugo Šojus (H.Scheu). Plataus išsilavinimo ir akiračio žmogus H.Šojus vėliau išdalijo dvaro žemes miestui. Šiandien jam miestiečiai turi būti dėkingi už šios Šilutės miesto dalies tvarkingai suplanuotas gatves, įvairias miestui reikalingas įstaigas, kurioms kurtis šis kilniadvasiškas žmogus tiesiog atidavė savo žemes. Taip atsirado gaisrinė, ligoninė, evangelikų bažnyčia ir kitos institucijos.

Netoliese esantis kitas kaimas – Žibai – taip pat augo. Čia kūrėsi teismas su kalėjimu, buvo valdžios institucijos. Tačiau jo augimas vyko labiau stichiškai nei gretimos Šilokarčemos. Link Tilžės plėtėsi ir augo Verdainė. Čia gyvenimas dar ilgą laiką priminė labiau kaimo nei miesto gyvenimą. Tai išliko ir iki šiol.

1923 metais Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, tuos kaimus (dar Cintjoniškes) sujungė į vieną miestą ir sugalvojo gražų lietuvišką vardą – Šilutė. Kaip ir visam šiam kraštui, miestui teko daug išbandymų, tačiau šiandien tai vienas gražiausių Lietuvos miestų su savo nepakartojama gamta, savita architektūra ir nuostabiais jame gyvenančiais žmonėmis.

Senuoju mieto vardu pavadintas laikraštis sveikina visus šilutiškius, šilokarčemiškius bei tuos, kurie miestą dar vadina vokišku vardu. Šiandien labai džiugi ir smagi diena – 500 metų gimtadienis. Mylėkime ir puoselėkime savo miestą, kaip tai darė iki mūsų jame gyvenę žmonės.

Evos Labytytės iliustracija P.Jakšto knygai "Senoji Šilutė".