Nepasakokit vėjui
Savo paslapčių.
Meluos, jei pažadės jums
Jas išsaugot.
Viršūnės medžių
Pilnos paskalų –
Tai jūsų paslaptis
Dalina vėjas veltui.

Vakaro pilka kepurė
Ant gyvenimo galvos.
Pagalvojau tiek ir turim –
Gal dar kryžių ant kalvos ?

***

Sutūpė
Ant pirkios stogo
Vakarykštės
Mano dienos būreliu.
Paukščiai sako –
Dangumi parbrisią.
Dienos atsidūsta –
Per gilu.

***

Ir užmigo karalijoj
Broliai septyni.
Lijo lietūs Žemaitijoj
Pasikeisdami.
Šienpjovys
Grūmojo dangui –
Dobilai supus!
Ėjo vakaras per kaimą
Šlapias ir sunkus.

* * *

Elgeta
Degtinės prašė,
Buvo mat sotus.
Sakė –
Nuraminsiąs širdį,
Nes kitaip gražus.

***

Šienapjūtė
Saulei patekant
Prausiasi boružės,
Susikaupusios
Lyg maldininkės.
Tu sakai:
- Dalgio ašmenys švyti.
Aš sakau:
- Kraujo lašas ant jų.

***

Dovanos
Alus – broleliams,
Sesėms – vandenėlis,
Pasaldintas
Raudona uogele.
Tėvužiui – kepurėlė
Priešais giminėlę kelti,
Motulei – prijuostėlė
Džiaugsmui susidėt.

***

Virš pasaulio
Tokio mažo –
Tokia didelė pūga.
Užpustys mus,
Dieve mano,
Ir paliksime
Mes čia
Po dangaus
Marškone balta
Nebematomi visai.
Buvę dideli,
O šiandien –
Tik maži gamtos vaikai.

***

Klevas rudenį
Po pirmųjų šalnų
Tu lyg lieptas,
Liepsnojantis
Ligi dangaus.
Kai rudens dargana
Užgesins šitą liepsną,
Paskutinis varnėnas
Švilptels
Dievui į ausį
Ir paspruks, kur šilčiau.

***

Tikriausiai sningant
Bus pasaulio pabaiga?
Žemelė užsiklos
Baltom dangaus drobulėm.
Kieno ten siela pusnyje,
Neįleista į pragarą,
Nepakviesta į rojų?

***

Atsivėrimai
Būtini visiems.
Kitaip
Mūs sielos
Virstų pelkėm,
Kurias jokie dievai
Nusausint nepajėgtų.

***

Nuo
Pat krašto ligi krašto
Pilnas debesų dangus.
Baltas galvas pasirėmę
Žiūri debesys į mus.
Debesijon vėjas neša
Saujas žemės paskalų.
Debesys pakraipo galvas
Ir parausta dėl žmonių.