Petras ČELIAUSKAS

Kai 1944 metų vasarą frontas atsirito į Lietuvą ir sustojo prie Šiaulių ir Raseinių, Švėkšnos gimnazijos direktorė Alicija Rugytė rugsėjo mėnesį ryžosi pradėti naujus mokslo metus. Gimnazijos rūmai buvo užimti vokiečių kariuomenės, tad patalpos klasėms buvo surastos kituose namuose, taip pat ir gyventojų butuose. Tačiau ir čia ramybės nebuvo – vieną dieną pasirodė akiniuotas vokietis, kuris, nepaisydamas direktorės prašymų, ant durų kreida užrašydavo ,,Belegt 30 Soldaten” (apgyvendinti 30 kareivių), o mes su suolais kraustydavomės į kito gyventojo namą…

Spalio 5 dieną frontas buvo pralaužtas, o spalio 10 dienos pavakary į Švėkšną įžengė Raudonoji armija. Beveik visi mokytojai, kai kurie ir vyresnių klasių mokiniai, pasitraukė į vakarus – atsidūrė Vokietijoje, o vėliau dauguma persikėlė į JAV.

Netrukus pasirodė skelbimai, kad mokslas gimnazijoje prasidės lapkričio 3 d. Tik dabar jau su kitais mokytojais, kurių čia nebuvo sunku rasti, nes nuo fronto buvo nemažai atbėgusių iš Rytų Lietuvos. Bet pasikeitė ne tik mokytojai – svarbiausia turėjo pasikeisti auklėjimo kryptis.

Mūsų paauglių pasaulėžiūra jau buvo pradėjusi formuotis ir ji nenorėjo priimti komunistinės ideologijos. Pamenu, mes bandėme prieš pirmąją pamoką net maldą sukalbėti, kaip buvome įpratę. Tačiau greitai tai buvo uždrausta. Suprantama, nebebuvo ir tikybos pamokų. Tačiau 1946 metais

jaunas kunigėlis Pranas Tamošaitis (dabar žinome, kad jo tikroji pavardė buvo Mykolas Petkevičius) klasių grupėms po pamokų organizavo tikybos pamokas bažnyčioje. Tad iš mokyklos būreliu patraukdavome į bažnyčią, susėsdavome Marijos koplyčioje ir klausydavomės jo nuostabių pasakojimų apie dorovę, apie Darvino evoliucijos teoriją ir pan. O kunigėlis buvo didelis eruditas ir turėjo nepaprastą iškalbos dovaną.

Bet irtai truko neilgai. Kartą, mums susirinkus, kunigėlis atėjo, atsiklaupė prie Didžiojo altoriaus ir meldėsi. Mes palaukėme 15 minučių ir supratome, kad jis prie mūsų neateis, kad tikybos pamokos uždraustos. Jis be žodžių pasakė: ,,Aš čia, bet negaliu daugiau jums kalbėti.” Tada tyliai išsiskirstėme ir daugiau į pamokas nebėjome.

Prisimenu jo pamokslą, pasakytą Vasario 16-osios proga. Kunigėlis pradėjo jį Bernardo Brazdžionio eilėraščiu:

Ieškojau tėviškės tamsioj nakty, it kapas:

- Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?

Ar plaka dar skausme širdis sukepus,

Ar tu gyva ar negyva?

O po pamaldų, vargonams pritariant, visi giedojome ,,Lietuva, tėvyne mūsų“. (Čia reikia pasakyti, kad 1946 metais tai buvo oficialus sovietinės Lietuvos himnas, jis tik 1950 metais pakeistas kitu, ,,atitinkančiu socialistinę dvasią“) Žinoma, kunigas greitai buvo iškeltas iš Švėkšnos, neišvengė jis ir lagerio už savo pamokslus.

Miškuose jau kovojo partizanai… Mes žinojome apie juos, kai kurie turėjo ir kontaktų su jais. Partizanai ir nemažai žmonių Lietuvoje tikėjo, kad Vakarų demokratijos šalys prisimins 1941 metais paskelbtos Atlanto chartijos principus, kurių vienas žadėjo, kad teisė pasirinkti valdymo formą bus atkurta tiems, iš kurių ji buvo atimta. Deja, Pabaltijo valstybės po karo buvo užmirštos, joms laisvės teko laukti beveik 50 metų.

Mokykloje sunkiai sekėsi kurti komjaunimo organizaciją – ji įsteigta tik 1946 metais, nors buvo specialus komsorgo etatas ir tam reikėjo tik trijų narių. Dauguma mokinių visais įmanomais būdais stengėsi išsisukti nuo įkyrių pasiūlymų tapti komjaunuoliais, Mokykloje dirbo daug jaunų mokytojų, bet ir jie nestojo į komjaunimą. ,,Kaip jūs galite raginti savo auklėtinius stoti į komjaunimą, patys nebūdami komjaunuoliai?“ – gana logiškai mums prikaišiodavo komsorgas.

Taigi dauguma tyliai priešinosi primetamai ideologijai, bet buvo ir tokių, kurie nepabūgo imtis ir ryžtingesnių veiksmų. 1945 metų rudenį gimnazijoje atsirado naujas mokytojas Pranas Sujeta. Jis dėstė mums vokiečių kalbą ir buvo klasės auklėtojas. Tada mes nežinojome, kad jo tikroji pavardė Karolis Stankevičius. Nežinojome ir to, kad jis palaikė ryšį su partizanais, kad į pogrindžio veiklą įtraukė ir kai kuriuos drąsesnius gimnazistus: Aloyzą Rupainį, Marytę Puidokaitę, Remigiją Jončaitę, kad jie su partizanais Izidoriu Lomsargiu bei Jonu Andrijausku susitikinėjo Lomsargio sodyboje prie Švėkšnalės už Vilkėno malūno.

1945 metų pavasarį Švėkšnoje pasirodė pirmieji antisovietiniai atsišaukimai. Juos rašydavo, daugindavo ir platindavo R.Jončaitė kartu su klasės drauge Ilijara Rimkute. Partizanai atliko keletą sėkmingų žygių: 6 vyrų grupė 1945 m. gegužės mėn. ties Laukstėnų kaimu išvadavo į Tauragę vežamus suimtus partizanus. Siekdami apsirūpinti ginklais, 1945. Vll.14 jie užpuolė Ramučių milicijos būstinę ir paėmė 8 karabinus bei automatą. Bet po dešimties dienų Pakalniškių kaime pas A. Norvilą žuvo trys partizanai. Jų kūnai buvo atvežti į Švėkšną ir pamesti aikštėje, vėliau užkasti prie žydų kapinių.

Prasidėjo areštai. Mokytojas P. Sujeta pasislėpė Klaipėdoje, kur, A.Rupainio padedamas, bandė laiveliu pabėgti į Švediją. Deja, dar tiksliai nežinome, ar jam tai pavyko.

1945 metų rudenį ir Šilutėje pradėjo veikti gimnazija. Į ją saugumo sumetimais persikėlė ir kai kurie Švėkšnos gimnazistai: A.Rupainis, M. Puidokaitė, R. Jončaitė. Apie juos ėmė burtis būrelis bendramokslių, nutarusių kuo tai prisidėti prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Prie būrelio prisidėjo dar keli Šilutės ir Švėkšnos gimnazijų moksleiviai. Buvo parašytos ir šapirografu  padaugintos proklamacijos, jas platinti ruošėsi Šilutės ir Švėkšnos vaikinai. Tačiau po kelių dienų prasidėjo areštai. Tardymai ir teismas aprašyti Stasio Jocio atsiminimų knygoje ,,Tardytojau,

kodėl muši?” 1946 m. rugpjūčio 19 d. Šilutėje prasidėjo moksleivių grupės teismas. Kaltinamojoje išvadoje buvo pasakyta (vertimas iš rusų kalbos):

,,1945 metų liepos mėn., Tauragės apskrities teritorijoje, Švėkšnos gyvenvietėje, vadovaujant stambiam užsienio žvalgybos agentui Sujetai Pranui, buvo suorganizuotas ir veikė pogrindinis antisovietinis ,,Lietuvos Laisvės Armijos“ būrys, vykdęs teroristinę veiklą prieš sovietų valdžią.

Sujeta, 1945 metų rugpjūčio mėnesį, po aukščiau paminėto pogrindinio būrio sudarymo, nelegaliai perėjo valstybės sieną, turėdamas tikslą užmegzti kontaktą dėl pogrindinės veiklos su ,,Lietuvos Išvadavimo Komitetu”, veikiančiu užsienyje.

Antisovietinio pobūdžio veiklai organizuoti Klaipėdos krašte, Sujeta užverbavo į LLA Švėkšnos gimnazijos moksleivius: Rupainį Aloyzą ir Puidokaitę Mariją, kurie vadovavo propagandai bei agitacijai, tęsdami Sujetos suorganizuotą pogrindinę veiklą.

Vadovaudamiesi Sujetos nurodymais, Puidokaitė ir Rupainis, būdami antisovietinių lapelių autoriai, 1946 m. balandžio mėnesi šapirografu padaugino 150 egzempliorių antisovietinio turinio lapelių, kuriuos platino tarp Šilutės ir Tauragės apskričių gyventojų.

Į lapelių platinimą, šapirografo saugojimą Puidokaitė ir Rupainis įtraukė devynis Šilutės ir Švėkšnos gimnazijų moksleivius.

Tuo neapsiribodami, Puidokaitė ir Rupainis nelegaliai įsigijo ir saugojo šaunamąjį ginklą bei šaudmenų teroristinių aktų vykdymui.

Rupainis, artimiausias Sujetos pagalbininkas, padėjo pastarajam pereiti valstybės sieną, parūpindamas jam reikiamas priemones.

Bylos tyrimu nustatyta:

Puidokaitė M. P., 1945 m. birželio mėn. užverbuota vieno iš antisovietinės LLA organizacijos vadovų Sujetos Prano, ne kartą dalyvavo nelegaliuose susirinkimuose, kurie vykdavo Vilkėno kaime pas valstietį Loinsargį Izidorių, kartu su kitais organizacijos nariais, gyvenančiais nelegaliai. Susitikimuose buvo ruošiami antisovietiniai lapeliai, o Puidokaitė M. P. dalyvavo juos dauginant ir platinant.

1946 m. balandžio 12-14 d. Puidokaitė M., antisovietinių lapelių „Broliai lietuviai“ ir ,,Tėvynainiai“ autorė, savo namuose jų padaugino iki 150 egzempliorių. Balandžio 15 d., padedant kitiems dalyviams, buvo suorganizuotas jų išplatinimas gyventojams.

1946 m. kovo mėn. Puidokaitė M., nelegaliai įsigijusi pistoletą ,,Parabelum“ su dviem komplektais šovinių, perdavė jį saugoti ir naudoti, vykdant antisovietinę veiklą, LLA dalyviui Rupainiui A.

Rupainis Aloyzas, s. Domo, 1945 m. birželio mėn. viename iš nelegalaus LLA štabo susirinkimų Švėkšnos valsč., Tauragės apskr., buvo užverbuotas į minimą organizaciją. 1945 m. liepos mėn. po dalinio LLA štabo likvidavimo Švėkšnos valsčiuje jis su štabo viršininku Sujeta P. išvyko į Klaipėdą, kur pastarajam padėjo pasiruošti nelegaliai pereiti sovietų valstybės sieną.

1946 m. balandžio 15 d. Rupainis A. su Puidokaite M. suorganizavo jos padaugintų antisovietinių lapelių išplatinimą Šilutės mieste. Šiam tikslui Rupainis A. organizavo Rimkaus Prano bute Šilutės

gimnazijos moksleivių nelegalų susirinkimą. Rupainis A. kiekvienam paskyrė po miesto rajoną ir įteikė po 15-17 antisovietinių lapelių. Be to, pats Rupainis sutiko dalyvauti platinant lapelius mieste.

Kaltinamieji – Rimkus Pranas, s. Mato, Vaigauskas Vytautas, s. Kazio, Audinis Jurgis, s. Adomo, Jurgutis Aloyzas, s. Felikso, Dyglys Stasys, s. Petro – 1946 m. balandžio 15 d. buvo Rupainio A. pakviesti į nelegalią sueigą Rimkaus P. bute. Kiekvienam aukščiau išvardintam asmeniui Rupainis A. įteikė iki 20 egz. lapelių, kurie buvo išplatinti balandžio 15-16 naktimis.

1946 m. balandžio 16 d., kaltinamajai Puidokaitei M. pakvietus, iš Švėkšnos į Šilutę atvyko kaltinamasis Starkutis Antanas ir gavo iš Rupainio A. 50 egz., o iš Puidokaitės M. – 20 egz. antisovietinių lapelių ,,Broliai lietuviai” ir „ Tėvynainiai”. Tą pačią dieną parvežė juos į Švėkšną. Vakare Ulčinsko Jono bute buvo perskaitytas lapelių tekstas, po to Starkutis A. juos pasiėmė į namus ir paslėpė.

Balandžio 21 d., sužinoję apie Šilutės gimnazijoje įvykdytus areštus, Starkutis ir Ulčinskas antisovietinius lapelius paslėpė, kad užmaskuotų nusikaltimą.

Kaltinamoji Jončaitė Remigija, d. Kazio, kaltinamosios Puidokaitės M. bendrininkė, balandžio 16 d. paėmė saugoti šapirografą, jeigu Puidokaitė M. būtų areštuota.

Kaltinamasis Jocys Kostas Stasys, s. Stasio, būdamas Šilutėje, sužinojo apie Šilutės gimnazijos mokinių areštą ir apie tai balandžio 21 d. pranešė Ulčinskui J. bei StarkučiuiA., žinodamas, kad jie turi daug antisovietinių lapelių. Be to, Jocys K. S. 1944-1945 m. žinojo apie Sujetos P. antisovietinę veiklą, bet iki arešto jis tai slėpė.

Karinio tribunolo nuosprendžiu Puidokaitė Marija ir Rupainis Aloyzas gavo didžiausią bausmę – po 10 metų laisvės atėmimo su laisvės apribojimu dar 5 metams. Kitiems bausmės buvo mažesnės.

Laimei, jiems neteko išbūti lageriuose visą laiką – po Stalino mirties daugelio bylos buvo peržiūrėtos ir bausmės sumažintos. Kai kurie jų sulaukė ir Lietuvos išsivadavimo 1990 metais.

Aloyzas Rupainis su draugu buvo pabėgę iš lagerio, bet pasiekti tėvynę jam nepavyko. Savo atsiminimus jis aprašė 1992 metais. Aloyzas mirė 1996 metais, o 2006 metais jo atsiminimai buvo išleisti atskira knygute ,,Šuolis į laisvę”.