Kucių ir Lazdėnų apylinkės: istorija ir paveldas
Iš spaudai rengiamo papildyto ir atnaujinto kelionių žinyno „Šiaurės Skalva“
Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė
Kuciai – kaimeliu virtęs dvaras – įkurdintas ypatingoje geografinėje vietoje. Į pietus nuo Šilgalių plyti užliejamos ir, atrodo, lygut lygutėlės lankos. Iš tikrųjų ir jose yra tinkamų gyventi pakilumų. Štai tarp Gėgės ir Sennemunės ežero iškilęs 10–11 m aukščio nuo jūros lygio, kilometro ilgio smėlėtas gūbrys, per kurį vingiavo senasis Tilžės–Šilutės vieškelis. Tiesa, juo per potvynius niekas važiuoti negalėdavo, nes aukštuma virsdavo sala.
Tuometis dvaro pavadinimas sunkiai įskaitomas (Goff Temblen?), bet faktas, jog jis pažymėtas 1675 m. sudarytame Nemuno deltos žemėlapyje. Vėliau gyvenvietei prigijo Kucių vietovardis, manoma, kilęs iš asmenvardžio Kucius ar Kucys. 1748 m. šaltinyje minimas Kuciuose (Kutzen) gyvenęs Efraimas Gregeris. Jis buvo kulmiškis – laisvasis, naudojęsis privilegijų teikusia Kulmo teise, taigi turėjo geras galimybes toliau puoselėti Kucių dvarelį. XIX a. pradžioje jį valdė lietuvių kilmės savininkas Alfredas Budrius (Buddrus). Dvarui priklausė 77 ha žemės, čia veikė vėjo malūnas, pieninė, gyveno 15 žmonių. Sovietmečiu dvaro sodyboje įkurdintas gamybinis centras, pridygo naujų neišvaizdžių pastatų. 1997 m. Kuciuose gyveno 30, 2015 m., bent formaliai – 34 žmonės.
Kuciuose išlikę XIX a. pab. – XX a. pr. statyti istorizmo stilistikos dvaro rūmai, keli ūkiniai pastatai. Kaip įprasta Rytprūsiuose, pastatai komponuoti aplink stačiakampį kiemą. Visi jie gerokai apleisti, bet dėl kai kurių architektūros ypatumų tebėra įdomūs. Štai ponų namo pamatai, saugantis nuo potvynių, paaukštinti. Po rūmais yra skliautinis rūsys, nostalgiją žadina medinis, kadaise buvęs žavus, drožiniais puoštas prieangis. Rytprūsių tradicijoms atstovauja ertikis – paaukštinta pastogė su mažais langeliais.
Į vakarus nuo dvaro sodybos veši augus pušynas, kuriame įsikūrusi baltųjų gandrų kolonija. Ji susidarė apie 2008 m., kai gandrai išvijo iš miškelio kovų bendruomenę. Ši kolonija dar didesnė už esančią Bitėnuose. 2010 m. čia ornitologai rado net apie 40 lizdų, tačiau kolonija nukentėjo 2013–2014 m. žiemą, kai stiprūs vėjai išvartė daug pušų. Vis dėlto 2015 m. čia vėl suskaičiuoti 23 artimoje kaimynystėje gyvenančių gandrų lizdai. Šalia buvo įsikūrusios ir kelios jų konkurentų garnių šeimos. Aišku, kad visus šiuos paukščius į Kucius traukia pilnos maisto pievos ir paupiai.
Ežerai Sennemunė ir Senrusnė. Į pietvakarius nuo Šilgalių, Kucių ir Lazdėnų kaimų žemėje, mėlynuoja dvi pasagos – du prieš šimtmečius ežerais sustingę Nemuno vingiai. Nors juos teskiria pusantro kilometro, pirmąjį (rytinį) upė susuko dar prieš savo deltos pradžią, todėl jis teisėtai vadinamas Sennemune. Antrasis ežeras jau yra žemiau buvusio Nemuno išsišakojimo į Rusnę ir Giliją, todėl turi Senrusnės vardą. Iki XVIII a. pabaigos per ją dar sruvo pagrindinė upės tėkmė, tačiau gerinant laivybos sąlygas, tiesinant Rusnę (Nemuną), ji tapo senvage.
Abiejų ežerų plotis – apie 150 m, ilgis – 3,2 ir 2,8 km. Sennemunės plotas – apie 56 ha, o Senrusnės – maždaug 40 ha. Abi senvagės gana seklios – gylis tesiekia 3,5 m. Ežerų krantai žemi, apsisaugoję krūmynais. Tik šiaurės rytinė Sennemunės pakrantė pakilesnė, čia ošia Kucių pušynas. Jo pašonėje įrengta erdvi stovyklavietė. Tai išties gera vieta pastovyklauti, pažvejoti, pasidairyti į kitapus ežero besiganančius „Nemuno žirgyno“ trakėnus.
Sennemunė, Senrusnė ir jas supančios užliejamos pievos – puikios paukščių stebėjimo vietos. Čia peri bent 12-os retų rūšių sparnuočiai. Pakrantėse kasmet griežia keliasdešimt griežlių patinų, plūduriuojančius lizdus krauna juodosios žuvėdros. Čia laikosi ir mažieji kirai, baltaskruostės žuvėdros bei švygždos.
Kiekvieną pavasarį Sennemunė, Senrusnė, mažesnės senvagėlės, šalia tekančios Rusnė (Nemunas) bei Gėgė susilieja kone į vientisas marias. Jos virsta migruojančių sparnuočių „viešbučiu“. Ornitologai čia yra stebėję 28 rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, paukščius. Šiose vietose kasmet nusileidžia iki 800 želmeninių žąsų, o jų giminaičių baltakakčių žąsų „debesys“ siekia net 10 000 individų. Pakeliui iš žiemaviečių į perėjimo vietas tundrų plotuose jos čia sustoja pailsėti ir pasimaitinti. Ežeruose taip pat užregistruojama iki 300 Lietuvoje retų gulbių giesmininkių. Tie patys paukščiai čia vėl pasirodo rudenį, kai traukia į pietus. Dėl tokios sparnuočių gausos Sennemunė ir Senrusnė bei jų pakrančių pievos 2004 m. įvardintos kaip Europos Sąjungos reikšmės paukščių apsaugai svarbi teritorija. 2005 m. čia įkurtas ornitologinis draustinis.
Lazdėnai seniau valdė plotą tarp Sennemunės ir Senrusnės. Sovietmečiu, sunykus gretimiems Pilvarėlių, Leitvarių ir Sutkaičių kaimams, Pilvarių, Pervalkiškių ir Variškių dvarams, visų jų šienautos užliejamos lankos priskirtos Lazdėnams. Taip susidarė tikras didkaimis, užimantis visą Rusnės (Nemuno) ir Gėgės santakos trikampį, apie 3500 ha.
Lazdėnų vietovardis šaltiniuose minimas nuo 1540-ųjų. Tačiau kaimo istorija – žymiai senesnė. Prieš gerą šimtmetį čia rasta maždaug IX–XIII a. archeologinių radinių. Be to, vokiečių istorikė Gertrūda Mortensen Lazdėnuose lokalizavo 1337 m. skalvių didžiūnui Arvedetei (Arwedethe) išduotame akte minimą Saysken gyvenvietę. Jos nuomone, ta pati vietovė turima omenyje ir 1350 m. dokumente, kuriuo skalviui Arndethe ar Arudethe (tam pačiam Arvedetei?) suteikiama dviejų žagrių valda gyvenvietėje Saym. G. Mortensen hipotezę dar reikėtų patikrinti, tačiau ji skamba gana įtikėtinai, nes aktuose sakoma, jog skiriamos žemės yra tarp Russus, Rosse (Rusnės ar Senrusnės) ir Memil, Memel (Nemuno ar Sennemunės).
Lazdėnai vėl minimi 1702 ir 1709–1711 m. dokumentuose, kuriuose surašytos kaimo gyventojų pavardės – Gerulaitis, Kiaupa, Pluta, Šukys, Kurpius ir kitos. 1785 m. Lazdėnuose buvo 54 sodybos, veikė smuklė. 1905 m. kaime buvo 48 sodybos, gyveno 375 žmonės, daugiau nei pusė jų šnekėjo lietuviškai. Senuosius Lazdėnus galima būtų vadinti pievininkų kaimu. Dauguma jo gyventojų kas pavasarį kentė potvynius, tačiau, valdydami didelius užliejamų pievų plotus, sėkmingai vertėsi gyvulininkyste ir šieno pardavimu.
Sovietmečiu, plėtojant žolininkystę naujoviškai, senosios pievininkų sodybos griautos. Vietoje jų apie 1962–1964 m. Pilvarių dvarvietėje pastatyta didžiulė žolės miltų gamybos įmonė, kuri veikė iki 1992 m. Tokiu būdu gyvenimas per laikotarpį nuo 1944-ųjų čia pasikeitė tiek, kad iki 2015 m. senuosiuose Lazdėnuose išliko 1, o visame „jungtiniame“ kaime – vos 3 sodybos. Jose gyveno 8 žmonės.
Lazdėnų praeitį dar primena dvejos evangelikų liuteronų kapinės, esančios rytinėje Senrusnės pakrantėje ir šiauriau jos, prie kaimo laukus kertančio vieškelio. Bekraštėje lygumoje jos iškyla lyg maži piliakalniai, o potvynio dienomis virsta salomis. Gaila, kad abejos kapinės nuniokotos, jose belikusios paminklų liekanos, tebežaliuoja senolės tujos.
Variškiai – nūnai Lazdėnams priskirta negyvenama vietovė Rusnės (Nemuno) ir Gėgės santakos smaigalyje. Seniau čia buvo Variškių dvarelis. Sovietmečiu jis sunyko, nūnai tegalima aplankyti dvarvietę. Vis dėlto atvykti čia verta, nes gyvenvietės įkūrėjai apdairiai pasirinko neužtvindomą, maždaug 8 m nuo jūros lygio plokščiašlaitę kalvą (koordinatės: Š 55°10’15.6″ R 21°40’32.5″). Tai puiki regykla, iš jos matosi plačios apylinkės, Gėgės žemupys. Kitas dalykas, kad Variškiai – istorinė vieta.
Paslaptingas Variškių vietovardis, kaip ir gretimų Leitvarių, Pilvarių, Plaušvarių, Skulbetvarių pavadinimai, turi šaknį var-. Tikėtina, kad ji sietina su žodžiais varyti, varymas, varas – varovas arba kartis tvorai tverti. Turint omenyje, kad dauguma šių vietų gyventojų vertėsi gyvulininkyste, toks paaiškinimas atrodo tikrai logiškas.
Istorikas Vincas Vileišis 1935 m. iškėlė hipotezę, kad dar 1360 m. Vokiečių ordinas šioje vietoje buvo pastatydinęs nedidelę pilaitę. Rodos, turėta omenyje Skalvos (Czalven) pilis, kuri, naujausių tyrimų duomenimis, lokalizuojama ant Raudžių piliakalnio esančio prie Nemuno ir Šešupės santakos. Vis dėlto Variškiai – viena iš seniausių šiaurinės Skalvos gyvenviečių. Jie (Warisken) ir vėliau sunykęs Variškių ežeras (zee Wariske), kaip orientyrai, paminėti dviejuose kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose. Vienas iš jų sudarytas 1393 m. Vokiečiai pro šias vietas žygiuodavo iki Šyšos, po to iki Jūros, galiausiai stengdavosi pasiekti Žemaitijos širdį – Medininkų kraštą. Variškiai, kaip Pilvarių dalis, vėl minimi 1540-aisiais. Pažymima, jog čia buvo žvejų būdelių (Vischerbuden).
1799–1898 m. Variškiai priklausė menonitų religinės sektos nariams, kurie čia atvyko iš Olandijos ir šiaurės Vokietijos. XX a. pradžioje dvarelis atiteko Tilžės miestui, jį administravo iš gretimų Pilvarių kilęs Augustas Stepunas. Šis kurį laiką gyveno Rusijoje, kur susilaukė sūnaus Fiodoro. Pastarasis yra lankęsis Variškiuose, aprašęs juos savo prisiminimuose. F. Stepunas (1884–1965) – žymus filosofas ir rašytojas. 1922 m. ištremtas iš Rusijos gyveno Vokietijoje, parašė veikalų apie bolševizmo esmę.
1925 m. Variškių dvarui priklausė 215 ha pievų, jame gyveno 21 žmogus. Sovietmečiu dvaro sodyba nušluota nuo žemės, ją primena tik dvarvietėje kur ne kur kyščiojantys pamatų akmenys, besimėtantys neįprastai dideli plytgaliai.
Ties Variškių dvarviete, Rusnės (Nemuno) pakrantėse, yra nuošalių, tinkamų stovyklavimui, vietų. Žemiau Lietuvos pasieniečių bokšto upė daro posūkį kairėn, įsiremia į molėtą krantą. Šias vietas ypač mėgsta žvejai. Gausu jų ir žemiau, kur rikiuojasi ilgos, kaip reta gerai išlikusios, bunos. Tai savotiškas XIX a. technikos paveldas.